Balsavimas

Ar tinkamai prižiūrimos gatvės Jurbarke?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Priklausomybė, kurios atsikratyti nenorime

Priklausomybė, kurios atsikratyti nenorime (0)

2019-01-31

Ligita Gražulevičienė: „Per keletą metų mūsų ratas plėtėsi – smagiais kelionės įspūdžiais ir noru pabandyti užkrėtėm beveik visą vyro giminę.“

Išgirdus žodį „priklausomybė“, dažnam kyla ne kažin kokios asociacijos. Galvojame apie silpnumą, negalėjimą pasipriešinti tam, kas apima ir valdo žmogų tarsi prieš jo valią. Tačiau yra priklausomybių, kurioms priešintis nesinori, į kurias įsitrauki su didžiausiu malonumu. Viena tokių užvaldė ir mūsų šeimą. Tai – slidinėjimas kalnuose.

Slidinėjam ne tik mes su vyru, bet ir abu mūsų vyresnieji vaikai, o praėjusį sezoną ant slidžių stojo ir trimetis mūsų pagrandukas. Smalsumas ir noras pabandyti mudviem su vyru kirbėjo galvose gan seniai. Kas gi gena žmonės į tokias tolimas keliones, verčia prakaituoti per dienas ir dar mokėti už tai pinigus? Apsiklausinėjom entuziastų ir susiruošėm į Latviją. Netoli Jūrmalos esančiame Milžinukalns pirmojo mūsų bandymo slidinėti rezultatai buvo tikrai ne kokie – smagumo nepajutom, kojos virpėjo iš nuovargio, daugybė mėlynių ir tas beviltiškumo jausmas, kai pargriūni su slidėmis ir nei atsistoti moki, nei slidžių nusiimti...

Pirmi gan nesmagūs slidinėjimo įspūdžiai mūsų smalsumo nenužudė, kitais metais leidomės į tikruosius kalnus. Pasirinkome Slovakiją. Vykome savo automobiliu į Jasnos kurortą. Tatrai užbūrė grožiu – šimtametės apsnigtos eglės, gaivus kalnų oras ir neišpasakyta jų didybė. Nieko panašaus nebuvau mačiusi.

Tais metais nusprendėme atsisakyti saviveiklos ir pasirinkome slidinėjimo mokyklą, kur patyręs treneris kelias valandas kantriai mokė slidinėjimo gudrybių. Kitą dieną įsidrąsinau pakilti keltuvu į, kaip tada man atrodė, nemažą kalniuką. O išlipus iš keltuvo pabiro ašaros. Iš baimės, nes supratau, kad į keltuvą atgal kelio nėra, teks nuo tokios aukštybės kažkaip pačiai kabarotis. Pamažu, vis pailsėdama, bet čiuožiau. Baimė tirpo, o kalno papėdė artėjo. Mačiau apačioje smagiai man mojuojantį vyrą. Nerealus jausmas nugalėti savo baimę ir pajusti, kad valdai situaciją. Praleidom puikią savaitę kalnuose, kasdien vis tvirčiau jausdamiesi trasose, grožėdamiesi kalnais, vakarais lankydami terminius baseinus, dalydamiesi dienos įspūdžiais gardžia ir nebrangia virtuve garsėjančiose slovakų užeigose, kurias jie vadina „kolyba“. Jau važiuodami namo žinojom, kad kitais metais vėl stosim ant slidžių. Šį kartą į Alpes, į Austriją.

Svaiginantis Alpių grožis ir didybė tiesiog užbūrė. Zilertalio slėnyje, esančiame netoli Zalcburgo, aukščiausia viršukalnė siekia daugiau nei 3000 metrų. Papėdėje vasario mėnesį jau dažnai garma upeliai ir čiulba paukščiai, tačiau pakyli į kalną ir randi ten tikrą žiemą. Austrija mus sužavėjo viskuo – patogiais keliais per kalnus, išpuoselėtom sodybom, puikiu turistų aptarnavimu. Patogūs, šiuolaikiški keltuvai, dažnai šildomomis sėdynėmis ir apsaugomis nuo atšiauraus viršukalnių vėjo, per keletą minučių nugabendavo aukštyn, iš kur jau neskubėdamas gali sklęsti apačion, besimėgaudamas pasakiško grožio vaizdais. Besileidžiant nuo kalno kažkur toli lieka visos problemos ir rūpesčiai, visa kas dirgino ir vargino kartais mėnesių mėnesius. Tada tau tikrai nerūpi niekas, tik čiuožimas.

Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba prenumeruokite elektroninę leidinio versiją.

„ŠVIESOS“ inform.



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook