Balsavimas

Kas laimės antrąjį rinkimų į Seimą turą?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Raguoliais kvepiantis močiutės Valerijos gyvenimas

Raguoliais kvepiantis močiutės Valerijos gyvenimas (0)

2009-11-09

Nors prieš mėnesį jurbarkietė Valerija Minikevičienė atšventė aštuoniasdešimtmetį, jos namai vis dar kvepia raguoliais. Ir kaip nekvepės, jei burnoje tirpstančių saldžių močiutės lauktuvių laukia ne tik anūkai ir proanūkiai, bet ir visa didžiulė aukštaičių Balžekų giminė, su kuria Valerijai susitikti netrukdo nei garbingas amžius, nei didžiuliai atstumai.

Iš šono žiūrint, nepaprastai smagūs atrodo prabėgę Valerijos dešimtmečiai - pašaukta šeimininkė visą gyvenimą rengė puotas, kepė vieną už kitą gražesnius ir gardesnius tortus, o senatvėje savo vardą garsino lyg saulė geltonais raguoliais. Apie V. Minikevičienės raguolius garsas sklinda ne tik Jurbarke - burnoje tirpstantys močiutės kepiniai ilgai stebino Rados ir Juozo Matulevičių prie Palangos, Žibininkų kaime, įkurto pramogų komplekso svečius.
Nors garsios virtuvės valgiaraštyje ir dabar dar puikuojasi močiutės nuotrauka, Valerija neslepia, kad raguolių Rados virtuvei jau senokai nebekepa. Užtat šią žiemą rengiasi ilgam apsistoti dukters namuose - tol, kol jos pavaldinius išmokys kepti raguolius, perduos jiems visą savo sukauptą patirtį. Mat po akies operacijos Valerijai gydytojai uždraudė sėdėti prie atviros ugnies, o ir širdžiai toks karštis nesveika.
Nors kepant šį skanėstą reikia labai daug žinoti, Valerijai teko viską atrasti pačiai. Pirmą kartą raguolių kepimo krosnį ji pamatė dar jaunystėje, atlikdama praktiką Kaune, „Tulpės" kavinėje. Po daugelio metų kartu su jurbarkiečiais meistrais važiavo ten žiūrėti, kaip veikia elektrinis tešlos plakimo įrenginys. Gerai išplakta tešla - viena svarbiausių raguolio kepimo sąlygų. Antras nepaprastai svarbus dalykas - karštis, be kurio niekaip „neišauginsi" kepinio ragų. Kaip jį nutaikyti, kad kepinys ne išdžiūtų, o iškeptų geltonas ir purus, žino tik močiutė Valerija, niekada negailėjusi pasidalyti receptais ir patirtimi net su visai nepažįstamomis moterimis.
Tačiau vieną praėjusios savaitės vakarą, susėdusios prie garuojančios kavos puodelio, kalbėjomės ne tik apie raguolius. Daugiau apie gyvenimą, kuris nuo pat mažens kepėjos nelepino.
Valerijos mama, likusi našle su trim vaikais, negalėjo net svajoti išleisti juos į mokslus. Valytę išgelbėjo į mokytojus prasimušęs brolis, dabar garsus bitininkas, mokslų daktaras Jonas Balžekas, išsiuntęs matematikai gabią merginą mokytis į Kaune rengiamus buhalterių apskaitininkų kursus.
Ukmergės paruošų kontoros, kurioje Valerija dirbo kasininke, darbuotojus valdžia dažnai siųsdavo į kolūkį padėti nuimti derlių - kol bendradarbiai kasdavo bulves, Valytė iki blizgesio iššveisdavo virtuvę ir pagamindavo jiems pietus.
„Gaminti valgį man patikdavo, todėl laikraštyje radusi skelbimą, kad Kauno prekybos mokykloje galima įsigyti virėjos specialybę, nusprendžiau būtinai ten mokytis - jei netapsiu virėja, tai bent savo šeimynai išmoksiu gaminti", - dalijosi prisiminimais moteris.
Iš Kauno prekybos mokyklos 1956-ųjų rudenį ji gavo paskyrimą į Jurbarką dirbti virėja restorane. Jaunai, nepatyrusiai merginai tai buvo labai atsakingos pareigos, todėl Valytė labai stengėsi prigaminti daug ir skanių patiekalų. Miestiečiai tai greitai pastebėjo, tad per pietus salė būdavo pilnutėlė valgančiųjų. Tik baigiantis savaitei jaunai virėjai dažniausiai tekdavo nusivilti - trūkumų būdavo tiek daug, kad atlyginimo neužtekdavo jiems padengti. Vėliau paaiškėjo, kad dėl trūkumų kalta bendradarbė.
Kauno gatvėje buvusiame miesto restorane Valytė sutiko ir savo išrinktąjį. Rajono kooperatyvų sąjungos raštinėje mokiniu buvusiam jaunuoliui buhalterės liepdavo į restoraną nunešti valgiaraštį - kad gautų pietus pavalgyti. „Silpnas buvo, iš neturtingos šeimos, bet labai geros širdies, darbštus žmogus", - sako Valerija apie prieš 13 metų palaidotą savo vaikų tėvą Stanislovą.
Jaunos virėjos karjerą miesto restorane 1958-aisiais pertraukė sūnaus gimimas. Kai po kelių mėnesių turėjo sugrįžti į darbą, suprato, kad vietos jai kaip ir nėra - virėja jau dirbo kita moteris. Tuomet restorano direktorius žydas Velonskis sumanė steigti kulinarijos cechą. Jam vadovauti Valerija buvo pati geriausia kandidatė - dar dirbdama restorane, banketams tortus kepdavo, gražiai juos papuošti mokėjo.
Pirmąjį konditerijos cechą Valerija atsimena taip, tarytum viskas buvo tik vakar. Jis buvo įsteigtas smetoninėje Aksamitausko kepykloje Muitinės gatvėje, pirmajame ūkyje už dabar esančios degalinės. Ten stovėjo didžiulė malkomis kūrenama krosnis, kurioje tilpdavo daugybė skardų, o dėžėje šalia krosnies iš pusės maišo miltų buvo maišomas raugas mielinėms bandelėms. Sutartu laiku arkliu atvažiuodavo Kniečiūnas, susikraudavo „bulkas" dviem eilėm ir veždavo į „Tulpę" parduoti.
„Man ten labai sekėsi - kepėm net kelių rūšių sausainius, keksus, tortus, puošdavom juos, veždavom į parodas", - pasakojo V. Minikevičienė. Pasigyrusi, kad tuokart „ponia buvusi", tuoj pat prisiminė, kad kolegių pavydas neturėjo jokių ribų - kartą paskųsta, kad nuo pietų darbe nebūna, netrukus buvo pažeminta pareigose ir nusiųsta dirbti į stoties bufetą.
Darbo Valerija nebijojo - nuo vaikystės buvo įpratusi sunkiai dirbti, tačiau viena vandens iš šulinio prisinešti, valgyti pagaminti ir indus suplauti stoties bufete, kai prie langelio į eilę išsirikiuodavo „dyzelio" keleiviai, moteris nespėdavo. Tik tuomet, kai Visuomeninio maitinimo susivienijimo direktorės pavaduotojai teisybę į akis išrėžė, gavo pagalbininkę, o netrukus ir vėl į konditerijos cechą buvo sugrąžinta. Ten iki pat pensijos dirbo. Labiausiai Valerijai patikdavo tortus puošti - nameliais, rožėmis, morengais, o šventėms net „senių šalčių" prikepdavo. Daugelyje konditerių konkursų dalyvavo, kartą net Baltarusijoje savo kepinių parodą rengė.
Konditerijos ceche bedirbdama gavo paliepimą važiuoti Šilalėn mokytis kepti „bankuchenų". „Nuvažiavom, ogi šilališkės saldžios grietinės neturi. Sako - laukit, nežinom kada atveš. Specialiai dėl mūsų tuomet jos raguolį kepė, bet ką ten per pusantros valandos išmoksi? Pažiūrėjom ir namo sugrįžom. Kai krosnį konditerijos ceche pastatė, moteris turėjau mokyti, nors pati tuomet dar nieko nemokėjau", - pasakojo V. Minikevičienė.
Raguolius kepti ji išmoko - tikriausiai iš visų geriausiai Jurbarke. Pirmąjį savo namuose iškepė paprasčiausioje kambariams šildyti pastatytoje krosnyje. Vyro sumeistrautą volą suko dar maži jų vaikai. Vėliau, kai jau persikraustė gyventi į nuosavą namą, šį darbą Valerijai dažniausiai tekdavo daryti vienai - vyras vis būdavo darbe, o ir Rada su Ovidija ne visada galėdavo padėti.
„Rankomis sviestą sukdavau, baltymus plakdavau, pati tešlą liedavau, pati volą sukdavau. Ir krosnis buvo pernelyg arti sienos, labai nepatogiai pastatyta - keikdavau, kad namą pastatyti buvo lengviau, nei raguolį iškepti", - prisimena moteris. Tuo metu, kai dirbo Romo Petravičiaus kooperatyve, jos kepti raguoliai pasiekdavo net Maskvą.
Rūsyje, kur mama kepdavo šakočius, virimo pradžiamokslį išėjo ir abi Valerijos dukros. Dabar močiutė labiausiai džiaugiasi Rados dukra Aida, Šveicarijos universitete studijuojančia vadybą. Vasarą atostogų grįžtanti mergina imasi verslo - pernai Šventojoje girą pardavinėjo, šiemet pramogų komplekse „Močiutės blynus" kepė. Tokius, kokius savo dukroms ir anūkams kepdavo Valerija - plonučius, apskrudusius ir su skaniausiais mėsos, uogienės, varškės įdarais. Iš tolo vilioja blynų kvapas - rikiuojasi prie Aidos virtuvės eilė, visi nori jų paragauti.
„Šaunuolė Aida, viską pati nori išbandyti", - giria Valerija savo anūkę.
Kaskart, kai močiutė sulaukia svečių arba pati susiruošia lankyti savo šeimynos, jos namai pakvimpa raguoliu. Tuomet Valerija žvaliai sukasi virtuvėje, deda į krosnį malkų, kuria ugnį ir kantriai „augina" kepinio ragus. Išgirdusi priekaištą, kad ne jos amžiuje prie ugnies kaisti, pykteli: „Tai ar aš turiu lauktuves parduotuvėje pirkti?"
Tokio skanaus, šviežutėlio, burnoje tirpstančio raguolio parduotuvėje nenusipirksi, tad Valerija džiaugiasi galinti dar palepinti savo artimuosius. Visą kalną raguolių ji vežėsi ir į Žibininkų kaimą, kur vyresnioji duktė Rada surengė mamos aštuoniasdešimtmečio pobūvį. Dvi dienas Žemaitijoje močiutės Valerijos jubiliejų šventę aukštaičiai į namus išvažiavo su Jurbarke keptais raguoliais.
Valerija nenusiteikusi pasiduoti senatvei - kol dar neužžėlė takas į jos namus, kol virtuvė dar kvepia kepiniais, žino, kad yra reikalinga ir mylima.
Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook