Balsavimas

Ar reikia gyvūnų kapinių?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Rankdarbiai – geriau už psichologo kabinetą

Rankdarbiai – geriau už psichologo kabinetą (0)

2019-11-27

Dalia Jaramavičienė, rankdarbius pamėgusi dar vaikystėje ir žinanti, kaip tai smagu ir naudinga, neabejoja, kad ir šiuolaikiniam žmogui verta mokytis senovinių technologijų.

Dalia Jaramavičienė šiemet antrą kartą dalyvavo respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ ir regioniniame ture jos taikomosios dailės kūriniai įvertinti trečiąja vieta. Savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė teigia ne dėl aukso nešanti savo rankdarbius į konkursą, o todėl, kad šios parodos dalyvių ratas rajone negausus ir kasmet bemaž vienodas.

Ne dėl vainiko

D. Jaramavičienė – tautodailininkė nuo 1989 m. „Apsigyniau šį vardą Klaipėdoje. Tik Tautodailininkų sąjungai nepriklausau. Reikalavimai buvo gana aukšti – kiek dalyvauta parodose, bent viena autorinė paroda. Šiais laikais jie mažesni. Anuomet už kryžiuku siuvinėtus paveikslus tautodailininko negaudavai – nelietuviška technika. Net peltakiuota staltiesė turėjo būti apsiūta tuo pačiu ištrauktu siūlu“, – pasakoja pašnekovė.

Dar būdama mokinė savo darbelius Dalia rodė Kelmės kultūros centre organizuotoje parodoje, vėliau Šiauliuose, Mažeikiuose, Palangoje, Klaipėdoje, Vilniuje. 1990 m. Šilutės kultūros centre surengė autorinę parodą, o iš ten jos rankdarbiai važiavo į Maskvą ir į Bulgariją. 1999 m. D. Jaramavičienės ir jos mokinių darbų paroda veikė Jurbarko kultūros centre, 2001 m. – Pagėgių viešojoje bibliotekoje. Ir „Aukso vainiko“ konkursas šiemet jau antras.

Per dideli, Dalios nuomone, ir ne visai pamatuoti yra reikalavimai „Aukso vainiko“ dalyvių darbams. Nors šioje parodoje išrenkami geriausi liaudies meistrai, kurti taip, kaip prieš šimtus metų, sunkiai beįmanoma. „Žinau, kad mano darbai neatitinka reikalavimų, bet tai yra kūryba. Kodėl turėčiau taikytis prie konkurso nuostatų, juk aš darau sau. Daviau savo darbus konkursui tik todėl, kad organizatoriai skundžiasi, jog sunku prikviesti dalyvių. Negražu bus, kad Jurbarkas nedalyvaus. Iš pareigos šiek tiek, nes dirbu Švietimo, kultūros ir sporto skyriuje“, – sako Dalia, niekada nedariusi rankdarbių dėl laimėjimų.

Tačiau Dalios siuvinėtos staltiesės ir servetėlės „Aukso vainiko“ Tauragės regioniniame ture buvo įvertintos trečiąja vieta taikomosios dailės grupėje, kurioje varžosi liaudies tekstilės, keramikos, taikomųjų medžio dirbinių, kalvystės, juvelyrikos, pynimo iš vytelių, margučių, sodų, verbų kūrėjai.

Nuo pat vaikystės

Rankdarbių pomėgį D. Jaramavičienė per gyvenimą nešasi iš savo vaikystės namų Kelmėje.

„Mama mezgė, nėrė, siuvinėjo. Bet mane išmokė ne mama, nes ji kairiarankė, o aš ne. Pas mus gyveno mamos sesuo, kuri labai daug visko man davė. Ji visada ką nors narpulino, dabar aš narpulinu, – sako ji, nepamiršusi ir neužmetusi ne tik rankdarbių, bet ir žemaitiško pavadinimo tos veiklos, kuriai reikia didelės kantrybės. – Vidurinėje mokykloje turėjau gerą darbų (dabar būtų technologijų) mokytoją. Dar prieš kokius 6-7 metus, kai su mokytojais jurbarkiečiais važiavome į Kelmės mokyklas, buvau ją sutikusi. Tikrai gera mokytoja, daug tautodailininkų išleidusi.“

Studijuoti Dalia pasirinko pradinių klasių pedagogiką ir darbų technologijas. Technologijų mokytoja neteko dirbti, bet ir „pradinukės“ visko turi mokėti. „Siuvimas, mezgimas, siuvinėjimas kryželiu ir pilnas, adinukė – aš viską esu dariusi, gal tik šiuolaikinių technologijų nebaisiai... Dirbdama su pradinėmis klasėmis visada turėjau ir darbų būrelius, ir kaimo pradinukų darbeliai būdavo publikuojami „Žvirblių take“ – buvo toks leidinys pedagogams“, – sako D. Jaramavičienė.

Nors dabartinėse programose rankdarbių nebedaug, Dalia įsitikinusi, kad vaikams jie būtini, o mažieji jų ir nesikrato – mėgsta siuvinėti atvirukus, paveiksliukus, karpyti, daryti žaislus. Netgi nerti ir megzti vaikams įdomu, o kai kuriuos, net berniukus, tai užkabina visai rimtai.

„Mano pačios vaikai – abu berniukai – į mokyklą dar nėjo, bet jau mokėjo ir siuvinėti, ir nerti. Vyresnysis, Julius, dabar gydytojas, pernai prieš Kalėdas dar siuvinėjo atvirukus ir visiems dovanojo. Jaunesnysis, Justas, statybos inžinierius, būdamas vienuoliktokas išsiuvinėjo paveiksliuką mergaitei gimtadienio proga – buvo pažadėjęs padovanoti tai, ko niekas nesitiki“, – pasakoja D. Jaramavičienė.

O kai kurie buvę Dalios pradinukai rankdarbiais „užkrėtė“ savo mamas: „Kai rengė knygas apie tautodailininkus ir važiavo per kaimus, pas mane paskutinę atvažiavo ir juokėsi, kad jau bent tris moteris rado, kurios sakėsi siuvinėti išmokusios iš vaikų – berniukų, kurie buvo mano pradinukai. Bet užsikrečia paprastai tos, kurios ką nors ir taip daro, o kurios ne – sunku užkrėsi. O jei mamos nedaro, ir vaikai pamiršta. Čia kaip ir su knygomis: gali sakyti: skaityk, bet jei nematys tavo rankose knygos, ir neskaitys.“

Užkabina ir jaunus

Tačiau ar yra prasmės dabarties žmogų mokyti senovinių technologijų? „Kaip ten bebūtų, tai yra mūsų krašto tradicijos, – abejones atremia pašnekovė. – Antra, per tą bėgimą, skubėjimą ir tas šiuolaikines technologijas vaikai nebeturi laiko pabūti ramūs, pabūti su savimi. Rankdarbiai yra savotiška psichoterapija – visiems, ne tik vaikams.“

Be to, pasak D. Jaramavičienės, darant rankdarbius vystoma smulkioji motorika, kalba, nes kalbėjimo centrai yra delnuose, erdvinis mąstymas, kuris pradinukams padeda įveikti matematikos užduotis.

„Nors yra įrodinėjančių, kad skubėjimo, pramonės ir technologijų laikais rankdarbiams nėra nei būtinybės, nei laiko, net vaikai atranda tradicinį liaudies meną ir dailiuosiuos amatus. Mūsų skyrius judina mokinius, jie gana gausiai dalyvauja „Sidabro vainikėlyje“ – Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamame konkurse, kuris yra „Aukso vainiko“ atitikmuo vaikams. Konkurencija ir ten labai didelė, labai stiprūs darbai. Džiugu, kad respublikiniame ture yra dalyvavęs ir jurbarkiškis Irmantas Norkūnas, verpsčių kūrėjas“, – džiaugiasi savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistė.

Savo malonumui

D. Jaramavičienės darbo kabinete ant sienos kabo jos siuvinėti paveikslai, retkarčiais keičiami. Ką laisvalaikio valandomis Dalia susiuvinėja į tuos paveikslėlius? „Prasivalo mintys, nereikia galvoti apie problemas, nes tuo metu susitelki į rankdarbį – reikia skaičiuoti, spalvas derinti....“ – sako moteris.

Rankdarbiai – jos malonumas, jais puošia savo buitį, šeimos nėrius, dovanoja. Nors paėmusi nerinį į laikrodį nežiūri, Dalia neneigia, kad šiam malonumui reikia daug laiko. Todėl jai niekada nekilo mintis daryti pardavimui.

„Tas darbas neatsiperka. Pavyzdžiui, manikiūras užtrunka daugiausia 2 val., o numegzti riešines kiek užtrunka? Ten yra reikalų: vien susiverti ant siūlo karoliukus prieš tai suskaičiavus, kiek jų reikės... O kaina ta pati. Ir tarnauja manikiūras kiek, o kiek riešines gali nešioti?“ – sugretina moteris.

Deja, malonumas vis rečiau atsiduria moters rankose. „Nebelabai bemezgu, nebelabai besiuvu, nes nebelabai galiu. Kai sūnus važiavo stažuotėn į Ameriką, norėjau įduoti lauktuvių ką nors lietuviško. Turėjau audėjos iš savo tėviškės austą takelį, apnėriau. Bet taip sunkiai apnėrinėjau. Dėl tos rankos...“ – sako Dalia, šiemet netikėtai pajutusi kairės rankos skausmą.

Tiems, kurie skausmo priežasties patarė paieškoti sporte, nes Dalia nuo vaikystės sportavo, moteris atrėžia, kad tikrai ne, nes ir tenisą jau žaidusi senokai.

Taigi abu pomėgius dabar jau tenka dozuoti – ir rankdarbius, ir sportą. Bet malonumas gal tik didesnis, kai jo – po truputį.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook