Širdžiai mielais užsiėmimais Tamošių moterys trumpina dieną

Širdžiai mielais užsiėmimais Tamošių moterys trumpina dieną (0)

2012-07-30

Primezgusi dailiausių raštuotų pirštinių Grasilda Vaičkienė laukia grįžtant trisdešimt metų nematyto sūnaus – parvažiuos ir pats pasirinks, kurias tik nori.

Laiko trūkumas – vienas ryškiausių mūsų amžiaus bruožų. Aplinkui tik ir girdi: neturiu laiko, nespėju, skubu... Tačiau kai didieji gyvenimo darbai jau nuveikti, vaikai užauginti ir namai ištuštėję – valandos tarsi sulėtėja ir diena ištįstų iki begalybės, jei ne tie širdžiai mieli užsiėmimai. Tris moteris nuo Tamošių: Grasildą Vaičkienę, Birutę Gerulaitienę ir Aldoną Stankaitienę klausėme, kuo jos trumpina dieną. 

Sukrovė kraitį nepažintai anūkei

Kai pažindinomės, Grasilda Vaičkienė pasakojo: „Visą gyvenimą buvau Gražina, tik kai ėjau į pensiją, sužinojau, kad Grasilda. Motinėlė (krikšto mama) pakrikštijo Gražina, taip visi ir vadina, o Grasildos vardą davė mamukas (močiutė). Anksti tapom našlaitės, močiutė mus užaugino Birbiliškėj, netoli nuo čia, tik paskui parėjom į gyvenvietę.“
„Ne parėjot, o atvarė“, – iš gretimo kambarėlio atsiliepia Grasildos sesuo Aldona, primindama anų laikų tikrovę, kai kolūkiečiams statytis mieste neleido. „Aš viena, ji viena – abi našlės, tad dedamės į krūvą“, – paaiškina Grasilda. Ta „krūva“ abiem reikalinga, bet Grasildai labiau, nes be lazdų jau nebepaeina.
Nors kojos pavargo, rankos kruta kaip krutėjusios. Megzti ir siuvinėti Grasilda mėgsta nuo vaikystės, tik kai dirbo kolūkyje, nebuvo kada, o dabar – laiko į valias. „Televizoriaus žiūrėti dyka negaliu – mezgu arba siuvinėju. Be to, man gaila išmesti tuos gražius skudurėlius: apmezgiau, ir servetėlė – po gėle padėti, po puodeliu“, – pasakoja Grasilda, kilodama ir rodydama savo mezginius, dėžėje sudėtus, nes – dabar mados kitokios, po puodeliu plastiko servetėlės dedamos.
Padovanoti – taip, o parduoti savo mezginių Grasildai mintis niekada nekilo. Paskaičiuojam, kad už platoką moterišką šaliką reikėtų gauti bent pusantro šimto litų – ypač vertintinas rankų darbas. „Kas duos? Aš ir pati nepirkčiau! Kiek čia tų siūlų reikia? O pirštinės ir visai nieko nekainuoja – iš siūlų galų. Manau, kad kiekviena moteris gali pati nusimegzti. Laiko nėra? O kiek prasėdi nieko neveikdamos?“ – porina mezgėja.
Gražiausių skarų ir skraisčių, margaraščių pirštinių, kojinių ir kepurių daugybę primezgė Grasilda ir viskas – sūnui ir jo šeimai. Sūnus Arūnas po tarnybos armijoje pasiliko Archangelske, vedė, susilaukė dukters ir jau trisdešimt metų ten gyvena. Grasilda nei marčios, kuri dabar jau amžinatilsį, nei anūkės nė karto nėra mačiusi.
Tačiau dabar G. Vaičkienės sūnus pažadėjo sugrįžti, atvežti jau užaugusią anūkę ir pasilikti, ir dėl to ji labai laiminga. Laukia ir laukdama mezga, nes tiki, kad tą numegztą kraitį turės kam atiduoti.

Paveikslėliai – kasdienybės paįvairinimas

Beldžiuosi į Birutės Gerulaitienės namų duris. „Ateikit ateikit, rasit mane sąšlavyne“, – einu į šeimininkės balsą ir randu ją sėdinčią prie gausybe įvairiaspalvių siūliukų apkrauto stalo bebaigiančią siuvinėti paveiksliuką, iš kurio žvelgia du tyraširdžiai angelai. Tai čia ir yra tas „sąšlavynas“ – vieta, kur Birutė praleidžia nemažai laisvų valandų.
Trisdešimt metų išdirbusi ūkio fermų vedėja, dabar Birutė bevedėjauja savo „fermai“, kurioje tik karvutė ir pulkelis triušių. Ir tai daugiau dėl įpratimo, o ne iš reikalo, nes, pasak jos, žemę dirbti, kai viską pradirbi, ką uždirbi, – argi apsimoka?
„Karvutę pamelžiu, pagirdau – ir vėl laisva. Sėdžiu ir siuvinėju – o ką veiksi? Ar po kaimą vaikščiosi, žmones gaišinsi? Viena tuo metu daržiuką ravi, kita serialą žiūri – visos užsiėmusios!“ – pasakoja Birutė. Ji irgi užsiėmusi – siuvinėja paveiksliukus. Daugybę jų jau yra išsiuvinėjusi, bet parodyti, sako, nelabai ką turinti – išdovanoja, vaikai išsiveža, o vienas kitas paveikslėlis yra atsidūręs Vokietijoje ir Amerikoje. Kambaryje ant sienos kabo tik didžiulis gamtovaizdis, kurį savo gimtadieniui išsisiuvinėjo, o vaikai tą paveikslą įrėmino.
Išsiuvinėti paveikslėlį – darbas nemažas, bet malonus. Audeklą išsibraižai kvadratėliais, paskui žiūri į piešinį ir siuvinėji. Akylas turi būti, ne tik per akinius, kartais ir per lupą tenka žiūrėti. Spalvas reikia suderinti, iš gausybės siūlų atrinkti pačius labiausiai tinkamus. Įvairiausių siūlų Birutei žentas užsako iš Kinijos internetu.
Birutė interneto neturi. „Bet ir nereikia man, mane ir televizorius užmigdo, net orų prognozės nesulaukiu, turiu paskui eiti į kaimą pasiklausti. Kad ir žiūrėti per televizorių nėra ką, jei serialų nežiūri“, – sako moteris.
Maloniau nei televizorius Birutei kasdienybę paįvairina siuvinėjimas. Bet ne tik jis. Šešis vaikus užauginusi moteris savo atžalų sulaukia ne tik prie darbų padėti. Savaitgaliais broliai ir sesės su šeimomis susibūrę iškylauti ir pramogauti pasiima ir mamą.
„Aną savaitgalį važiavom į Aukštaitiją: Biržai, Ignalina, Rokiškis, Zarasai. Net baidare plaukiau!“ – džiaugsmingai pasakoja Birutė.
O tas džiaugsmas ne tik dėl kelionės įspūdžių, kiek dėl vaikų, kuriais laiminga mama pagrįstai gali didžiuotis. Jaunėlė Kristina neseniai tapo kirpimo čempione kirpėjų ir grožio specialistų Lietuvos čempionate parodos „Pelenė“ metu, vyriausiasis – Virginijus – geografas, mokslų daktaras, rašo knygas. Rima su savo šeima – baldų gamintojai, Artūras dirba statybose Vokietijoje ir kol kas mama tik per telefoną girdi jo balsą. Vilma yra virėja, skaniai maitina Vilkijos ligonius, o Šarūnas – botanikas, dirba ministerijoje, rašo vadovėlius, keliauja ir iš visų kelionių veža lauktuvių mamai į Tamošius.

Audimo staklėse – diena trumpesnė

Aldonos Stankaitienės audimo staklės vasaroja klėtyje, o rudenį abi su dukra Maryte parneš jas į namus – tą sunkųjį rėmą, šlaunimis vadinamą, veleną, pakojas, skridiniukus, skietą, šaudyklėlę... Ir vėl kambaryje trinksės staklės, trumpindamos 84-erių metų audėjai ilgą žiemos dieną. Nes vasarą, pasak Aldonos, ir taip diena trumpa: paravi daržą, paršus ir šuniuką pašeri, vištas palesini, uogų priskini ir – dienos kaip nebūta.
Zubrickų kaimo vienkiemyje yra lankęsi garsių Lietuvos etnologų, kraštotyrininkų – ir visi čia važiuoja dėl Aldonos audinių. Jos lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai vežioti po visokiausias parodas ir sugrįžę su įvairiais apdovanojimais. „Ta senovė, sako, nieko verta, o taip visi tais audiniais domisi!“ – stebisi audėja. Bet audžia ji ne dėl parodų ir garbės raštų, ir ne dėl to, kad labai reikėtų.
Kai būdama aštuonerių metų mamytės išmokyta į stakles sėsdavo, austi būtinai reikėjo, ir geriau ar prasčiau šį darbą visos mergaitės ir moterys mokėjo. „Turėjom ir apsirengti, ir lovą pasikloti“, – tą reikėjimą paaiškina audėja.
Ir anuomet, kaip ir dabar Aldona, verpdavo ir ausdavo trumpomis žiemos dienomis, kartais pridurdamos ir nakties – skubindavo, nes pavasarį reikėdavo eiti į laukus, kur ir moterims darbų būdavo daugybė. Aldona prisimena su tuo susijusį posakį, kuris liaudiškai, nenudailintai skambėjęs: „Skubink verpti, kad vyturys kuodelio nepriš...“. O karštomis vasaros dienomis audėjos patiesdavo saulėje balinti žiemą isaustus lino rietimus.
Audinių pilnut pilnutėlės A. Stankaitienės spintos. „Visi nešiojami“, – audėjos dukra Marytė tikina, kad nei lininės paklodės, nei užtiesalai, į kuriuos suaudžiami ir senų vilnonių megztinių siūlai, spintoje neužsiguli. Mamos austinius vertina ir dukra Kristina, ir sūnūs Sidas bei Domas – visiems smagu ant lininės paklodės išsitiesti ir mamos austu užklotu apsikloti. Net sena paklodė sukarpoma, apsiūlėjama ir tampa šluoste, kuri dar ilgai tarnauja, nes naminio lino išmesti negali – jis ir gražus, ir praktiškas.
„Ir į pargalius (pagalvių užvalkčius) dėdavom mezginius ne tik dėl grožio – lengviau būdavo išskalbti Mituvoj, vanduo geriau išbėga“, – pasakoja Aldona, rodydama ir savo, ir dukrų mezginius. Nors dabar Mituvoj užvalkčių niekas nebeskalbia, A. Stankaitienės dukros irgi mezga tuos „pargalius“, nes, pasak Aldonos, nori, kad būtų kitaip negu parduotuvėj pirkta patalynė.
Nebereikalingi, pasak audėjos, tik takeliai ant sienų, servetėlės ant stalo, nes – mados keičiasi ne tik mieste, bet ir kaime. Nebereikia ir tiek daug baltų staltiesių, kurių ir kaimynės ateidavo iš Aldonos pasiskolinti, nes juk jau senokai nei krikštynų, nei laidotuvių namie beveik niekas nebetaiso.
„O tų tekiniuotų, ar norit kad parodyčiau? Senobiniai čia, o tie, kur ant sofos – jau naujoviškų raštų”, – audėja ima iš lentynos ir tiesia priešais savo audeklus: visą didelį kiemą aptiestų, tokia jų gausybė ir grožybė. „Panytiniai – juos lengviau austi, bet sunkiau užsitaisyti“, – aiškina Aldona. Užmesti nytis puikiai moka ir Marytė, o kitai dukrai, Kristinai, ir audimas neprastai einasi.
Atneša A. Stankaitienė ir šviežiausią, pernai žiemą išaustą paklodę. „Dar iš mano mamos suverptų linų! Brolis stogą dėdamas rado visą maišą. Kur dėsi suverptus siūlus? Pančių vyti nebereikia“, – pasakoja audėja, ir atrodo, kad ir ji, ir klėtyje į sieną atremtos staklės ilgisi žiemos neprailgstančių dienų.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook