Sodrios rudeninio žydėjimo spalvos

Sodrios rudeninio žydėjimo spalvos (0)

2012-09-01

Nemažą dirvelę prie namų apsodinusi jurginais Irena Kriaučiūnienė kasmet ilgai džiaugiasi sodriu rudeniniu jų žydėjimu.

Vasarai persiritus į antrąją pusę pražysta jurginai ir iškėlę savo spalvingas galvas dairosi pro sodybų tvoras. Į Europą jurginas atkeliavo iš Meksikos aukštikalnių maždaug prieš 200 metų. Šią auginimui nereiklią gėlę, ryškiomis spalvomis papuošiančią blunkančios vasaros peizažą, pamatysi daugelio lietuvių darželiuose, o Antšvenčių kaime, prie Irenos ir Vidmanto Kriaučiūnų sodybos bujoja visa jurginų dirvelė.

Dirvelėje, kur anksčiau augo bulvės, jau daug metų Irena Kriaučiūnienė sodina jurginus. Rausvi, raudoni, purpuriniai, pramaišiui su avietiniais ir alyviniais,  pakaišyti baltais ir geltonais žiedais audžia panamėj sodriaspalvį kilimą, džiugina saviškių ir svečių akį.
„Visas jurginų grožis paprastume, o kokios nors prašmatnios gėlės čia ir netiktų“,– įsitikinusi senovinės sodybos šeimininkė. Kai nusprendė naudą pakeisti grožiu ir vietoj bulvių sodinti gėles, jų gumbelių atvežė giminaitė iš Vilkaviškio, keletą išsirinko kataloge ir parsisiųsdino iš gėlių  centro, bet tebežydi ir tie, kurie nuo seno augo šioje sodyboje.
„Jurginai – rudens gėlės, bet šiemet jie pražydo liepos viduryje. Gal dėl drėgmės?– svarsto Irena.– Bet kai anksti pražysta, ilgai žydi, o jei vėlai – trumpas žydėjimas, nes jurginus pakanda pirmosios šalnos.“
Nors jurginai nekvepia, jų spalvų  – gausybė. Irena jurginus sodina grupelėmis pagal spalvas. Vadinasi, rudenį iškasus gumbus reikia juos sudėti taip, kad pavasarį žinotum, kur kas žiemojo ir kur turi būti pasodinta. Todėl gumbus Irena kasa, kol žiedų dar visai nenurudino šalnos, deda juos į maišus nesistengdama nuvalyti žemes, nes būtent jos apsaugo šaknis nuo išdžiūvimo. Laikyti geriausia rūsyje, kad būtų sausa ir vėsu. Irenai pavyksta išlaikyti net vasarinių, vienmečių, sėklomis dauginamų jurginų šaknis – pavasarį pasodintos jos auga ir žydi.
Pavasarį vienas keras dalijamas į kelis ir dovanojamas – tegul kas tik nori sodina prie savo namų ir džiaugiasi rudeniniu žydėjimu. Jurginai gausiau žydi patręšti bulvėms tręšti skirtomis trąšomis.
Irenai niekad nekilo mintis suskaičiuoti, kiek kerelių auga ir žydi jos jurginų darželyje. Tiksliai būtų galima suskaičiuoti tik sodinant, o kai stiebiasi žiedų kepurės ir ramsto viena kitą, spalvų margumyne pasimeta skaičiai. Turėtų būti apie porą šimtų.
Pasaulyje auginama apie 20 tūkst. jurginų veislių ir kasmet išvedama naujų. Puikių rezultatų pa­siekę JAV, Japonijos, Pietų Afrikos Respublikos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų selekcininkai. Taip pat ir mūsų kaimynai latviai, juolab kad jurginas laikomas jų nacio­naline gėle.
Nemažas jurginų kolekcijas turi ir Lietuvos botanikos sodai, jie ypač stengiasi išlaikyti lietuvių selekcininkų išvestas veisles. Beje, jurginais šį daugiametį augalą vadiname tik mes, bet nei su šv. Jurgiu, nei su Jurginėmis, kurios būna pavasarį, jurginas nesusijęs. Kitose kalbose vartojamas lotyniškas pavadinimas dahlia švedų botaniko Andreas Dahl, XVIII a. pabaigoje Meksikoje rinkusio jurginus, garbei.  Rusai gėlę pavadino akademiko Johano Gotlybo Georgo, išvedusio vieną jurginų veislę, vardu. Sulietuvinus georginas tapo jurginu.
Jurginus pamėgusi I. Kriaučiūnienė nekaupia kolekcijos, jai svarbiau, kad pievelė prie namų gražiai žydėtų, todėl kasmet paįvairina ją kitokių spalvų ir dydžių jurginų galvomis. Ir niekada jurginų, kaip ir kitų gėlių, neskina, nes pamerktos gėlės greitai nuvysta ir jas reikia išmesti, o žydinčios lauke  ilgai džiugina savo spalvomis.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook