Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Tėvystė – sunkus darbas, ir kiekvienam – kitoks

Tėvystė – sunkus darbas, ir kiekvienam – kitoks (0)

2015-11-24

Apie mokymus tėvams, kurie jau trečius metus vyksta Jurbarko Naujamiesčio pagrindinėje mokykloje, mieste sklando kalbos, keliančios norą žūtbūt į juos patekti, net jei laukti savo eilės tektų metus. Pagal tarptautinę programą vedami mokymai padeda tėvams ieškoti būdų, kaip užmegzti glaudesnius ir šiltesnius santykius su vaikais.

Bendravimo stoka trauko ryšius

„Pareini trečiadienio vakarais, jau būna labai vėlu, ir galvoji: kokį gerą darbą padariau. Bet ne todėl, kad aš padariau, o kad matau, kaip keičiasi tėvų požiūris. Jie sako: oho, supratau, kad man reikia keistis, kad kažką ne taip darau. Vadinasi, mes ne veltui praleidžiame tas kelias valandas. Mokomės vieni iš kitų. Tėvai labai daug žino, jie labai vertingų patarimų duoda vieni kitiems – tokia pagalba žymiai efektyvesnė“, – pasakoja mokymus tėvams vedanti Naujamiesčio pagrindinės mokyklos psichologė Vaida Beinarienė.
Projektą „Mokymai tėvams ir auklėtojams“ prieš trejus metus pradėjo visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“. Dalyvauti pakvietė 10 Lietuvos mokyklų, tarp jų ir Naujamiesčio pagrindinę – turbūt todėl, kad joje veikianti „Gelbėkit vaikus“ grupė – viena aktyviausių šalyje. Pirmiausia mokymus lankė pati psichologė ir gavo licenciją mokyti tėvus ir auklėtojus. V. Beinarienė sakė nežinanti, ar tie mokymai kitur tebevyksta, bet pati supratusi, kad tėvams jie reikalingi, o įsitikinę jų nauda gerą žinią skleidžia ir kursų lankytojai.
Kodėl tėvams reikia mokytis bendrauti su savo vaikais? Seniau tokių mokyklų nebuvo ir turbūt nereikėjo? „Ko gero, visais laikais tėvai patirdavo problemų su vaikais rasti bendrą kalbą. Žinoma, ne visi, kaip ir dabar. Kodėl dabar ypač opu tapo santykiai tarp vaikų ir tėvų? Seniau šeima susėsdavo prie apvalaus stalo, valgydavo vakarienę ir bendraudavo. Kai atsirado televizorius, persėdom ant sofos, kiekvienas su savo lėkšte, ir bendraujame su televizoriumi. Dabar dialogo dar mažiau, nes kiekvienas turime po savo dėžę – kompiuterį. Kompiuteris atima mūsų laiką – ir vaikų, ir tėvų. Kai įsimaišė technologijos, šeimos bendrumo problema tapo ypač aktuali. Nebėra dialogo, nėra ir bendrumo. Ir į mokyklą tėvams jau mažiau reikalo ateiti, nes yra elektroninis dienynas. Bendravimo stoka trauko ryšius“, – neabejoja V. Beinarienė.

Nėra blogų tėvų

Bogų tėvų nebūna. Net ir tie, kuriuos visuomenė linkusi pasmerkti dėl ydų, pavyzdžiui, piktnaudžiavimo alkoholiu, turi savo tėvystės supratimą – taip mano daug su tėvais bendraujanti psichologė.
„Rūpestis, atsidavimas, meilė yra pagrindiniai dalykai. O mes dažnai maišome, kad geras tėvas tas, kuris materialiai vaikui turi ką duoti, kuris užima kažkokias pareigas. Bet ne tai yra gera tėvystė. Svarbiausia – buvimas su vaiku, kokybiškas buvimas“, – pabrėžia V. Beinarienė.
Psichologė neneigia, kad ypač paaugliams labai svarbu materialūs dalykai, jie ir tėvus neretai vertina pagal tai, ką gali nupirkti. „Ypač svarbus laikas iki penkerių metų – ką tuomet sudedi į vaiką, tas liks visam gyvenimui. Bet vis tiek paauglystėje gali kilti problemų, nes paaugliai lygiuojasi į bendraamžius, todėl jiems tikrai skaudu, kai ko nors neturi. Jie jaučiasi izoliuoti, išstumti iš grupės ir – nesaugūs. Bet paaugliai lygiai taip pat turi ir tėvų meilės, dėmesio poreikį, tik jie priešinasi tos meilės demonstravimui. Mes klystame galvodami, kad pradinėje mokykloje vaikui reikia tėvų dėmesio, artimumo, o jau penktoje klasėje – nebe“, – sako V. Beinarienė.
Tėvystę mokyklos psichologė palygina su mamos sijonu: mažas vaikas yra prisisegęs mamai prie sijono, o vaikui augant sijonas turi platėti, kad vaikas galėtų kibtis į jį nors ir būdamas toli.Vaikas turi jausti, kad mama ir tėvas bus šalia, kai prireiks. Tas platėjantis sijonas – tai ir platėjantis tėvų akiratis: reikia domėtis ir tokiais dalykais, kurie tuo metu įdomūs tavo vaikams.
Kol vaikas auga, tol turi būti įsikibęs į sijoną. Bet kai vaikas gyvena savarankiškai, rūpinasi savimi, tėvai jau yra padarę viską – užaugino jį gyvenimui ir turi paleisti.
Tačiau kai kuriems atrodo, kad vaiku reikia rūpintis visada, apsaugoti, perspėti – nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų. „Tokie tėvai erzina jaunus žmones, – kategoriškai tvirtina psichologė. – Jei nepasitikėsi vaiku, jei neleisi jam būti savarankišku, jis niekada toks ir nebus. Jis turi klysti, viską patirti ir pats išmokti būti savarankišku.“
Kaip tėvams išgyventi vaiko suklydimus? „Vieno atsakymo nežinau. Bet kartais mes, tėvai, per daug dramatizuojame vaiko bėdas, o jiems patiems neatrodo taip dramatiška. Reikia meilės, kantrybės, tikėjimo. Gyvenimas yra kelias, o pakelėje daugybė gundymų – alkoholis, narkotikai... Nors pastatysi draudžiamus ženklus prie kiekvieno, o vaikas ims ir pasuks, tada tu atsistosi pakelėje, kviesi ir lauksi pareinančio. Su meile, su kantrybe, su rūpesčiu. Gal laukti teks ilgai, bet kai žinos, kad namuose laukia mylintys tėvai, pareis“, – sako V. Beinarienė.

Nevėlu keisti santykius

Į „nežinau“, kurių daugybė kyla tėvams, atsakyti gali padėti kiti tėvai. Gal dėl to, pasak V. Beinarienės, tėvų mokymai tapo tokie reikalingi. „Juos sudaro 10 užsiėmimų – kiekvienas vis kitoks. Šįvakar kalbėsime apie jausmus. Bet nekalbam susėdę ir nesimokome tik iš knygų. Tai yra vaidybinės situacijos, jų analizė, diskusijos grupelėse. Pradžioje tėvus šokiruoja, kad viskas vyksta susėdus ratu, reikia kalbėti apie save. Nedrąsu, norisi tylėti. Bet paskui įsidrąsina, kalba apie tai, kas nutiko su vaikais, ir apie jausmus“, – pasakoja mokymų vedėja.
Psichologė teigia, kad niekada nevėlu taisyti santykius, kurti dialogą su vaiku, kaip ir apskritai su žmonėmis. „Bet pradėti turime mes, suaugusieji, mes pirmieji turime keistis, o ne vaikai – tokia pagrindinė šių mokymų žinia“, – sako V. Beinarienė.
Ir į psichologės kabinetą vaikai dažniausiai ateina dėl dialogo trūkumo. Vaikai kenčia todėl, kad tėvai jų neišklauso, o tėvams pagrindinė problema, kad vaikai jų neklauso.
Mokymų temos apima ir bausmes, ir manipuliacijas, kai gąsdindami tėvus vaikai įsigudrina pasiekti, ko nori, bausmes, taisykles. „Kartais tėvai ateina jausdamiesi bejėgiai, norėdami gerinti santykius su vaikais, kiti – tik pasitikrinti, ar viską daro gerai, aptarti, pasitarti, paanalizuoti. Bet reikia laiko, kad pasikeistum pats ir pasikeistų vaikas, kad kitokie būtų mūsų santykiai. Net pasikalbėti gali iškart nepavykti, jei iki tol nebuvo kalbamasi. Bet akivaizdu, kad ko čia mokomės, įkrenta į derlingą dirvą, pokyčiai vyksta į gerąją pusę. Tėvystė – pats sunkiausias darbas, jam reikia daug pasiaukojimo“, – neabejoja tėvų mokyklą vedanti psichologė.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook