Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Vandos virtuvė kvepia dainomis

Vandos virtuvė kvepia dainomis (2)

2009-04-24

Vienų moterų gyvenime būna daug ko po truputį, kitų - ko nors labai daug. Pastarųjų kategorijai galėtume priskirti Vandą Gečienę - jos gyvenime daug dainų.
Pati dainuoja, kelis dešimtmečius dainuoti mokė vaikus - iš pradžių pamario krašte, vėliau Raudonėje. Nors jau keletą metų muzikos mokytoja nebedirba, dienos tebeskamba dainomis, o Vandos namiškių nei bičiulių nestebina, kad neretai ant jos virtuvės stalo ne barščiai garuoja, bet įsitaiso vargonėliai ir gaidos.
Muzikos mokytoja ir chorvedė Vanda Gečienė per savo profesinės veiklos metus yra pelniusi, pasak jos pačios, kilogramus apdovanojimų ir švietimo pirmūno ženklą. Ji yra pristatyta Lietuvos liaudies kultūros centro 1999 m. išleistoje knygoje „Pasaulio lietuvių chorvedžiai".
Tačiau pats mieliausias V. Gečienei yra pirmasis jos darbo įvertinimas.

Savo pedagoginės veiklos pradžioje su gausiu 60 vaikų choru dalyvavo Dainų šventės apžiūroje. „Kai pamačiau komisijoje Krogertą, apmiriau, bet pažvelgusi į vaikus nusiraminau - jų veideliai buvo dvasingi, žinojau, kad jie ne tik žodžius išdainuos", - prisimena mokytoja Vanda. Po apžiūros Adolfas Krogertas, to meto vienas kompetentingiausių chorvedžių, paspaudė jaunutei mokytojai ranką ir pasakė: „Jūsų vaikai ne dainuoja, o smuikeliais groja."
Tokios gražios pradžios nebūtų buvę be noro ir užsispyrimo siekti geriausio. V. Gečienė prisimena, kaip pirmoje darbovietėje Šilutės rajone kolegos pasirodė visi pranašesni už ją, ir ji norėjo lygiuotis į juos, užsispyrė nebūti prastesnė, todėl daug ir nuoširdžiai dirbo. Net tada, kai mokykloje rado sąlygas, leidžiančias nieko nedirbti, ji pati susikūrė kitokias - varstė daug durų, kol įkūrė kabinetą, nupirko instrumentų, įsitaisė choro laiptus... „Finansiniai reikalai man buvo tokie svetimi, - už galvos griebiasi Vanda, - bet aš norėjau gerai dirbti. Kol išsikovojau savo vietą, turbūt manęs niekas nemylėjo."
Buvusi mokytoja tvirtina, kad nelaimė jaunam žmogui, kuris ateina dirbti nusiteikęs, kad viską žino ir išmano - jis niekada netobulės. Bėda ir tam, kuris puikuojasi pagyrimais - pagyrimą reikia pamiršti ir imtis kito darbo. Dar didesnė bėda tam, kuris dėl savo pedagoginių nesėkmių kaltina vaikus.
Prieš ketverius metus daug kam netikėtai Vanda Gečienė išėjo iš darbo, palikdama mokykloje savo sukurtas tradicijas, kad muzikos pamoka nėra ta, apie kurią sakoma „e, muzika", o dainuoti chore yra puiku.
Apie išėjimą Vanda turi tvirtą savo nuomonę: „Mokytojas turi pirmas pajusti, kada išeiti, o ne vaikai, kolegos, tėvai. Kai kurie mokytojai užsibūna mokykloje, tuomet pamirštama, kad jie kažkada buvo geri mokytojai. Aš pajutau, kad nebegaliu dirbti taip, kaip turėčiau."
„Išėjusi iš darbo metus nepaspaudžiau nė vieno klavišo, nė vienos natos neišdainavau", - teigia Vanda. Tokių „tylos" atostogų ji turbūt nusipelnė, nes daina ją apžavėjo dar vaikystėje. „Gal dešimties metų pirmąkart buvau Dainų šventėje Šilutėje. Neprisimenu, ką dainavo didžiulis vaikų choras. Prisimenu tik dirigentą - man jis pasirodė kaip dievas."
Bet vaikystės kaime nebuvo muzikos mokyklos, o juo labiau - minties išleisti vaiką kur nors toliau. Bet buvo radijo aparatas. „Kai visi suguldavo, tylutėliai įslinkdavau į kambarį ir klausydavau muzikos. Klasikinės. Neprisimenu, ar tik tokią grojo, ar aš ją susirasdavau. Žinojau visas operas, arijas", - prisimena Vanda. Dar buvo armonika, kurią virkdė tobulą klausą turėjęs brolis, o Vanda žiūrėjo žiūrėjo - ir išmoko. „Tik man buvo toli iki jo", - kukliai ji vertina savo mokslus.
Užtat labai rimtai kibo į chorinio dirigavimo mokslus Vilniaus kultūros ir švietimo technikume: „Tai buvo vienintelė mokykla, kur priėmė be muzikinio išsilavinimo. Dėstė aukšto lygio dėstytojai, tie patys, kurie dirbo ir konservatorijoje." Net į šokius sakė nėjusi - visi vakarai buvo skirti mokslams.
Gyventi ir dirbti Vandai norėjosi Rusnėje, nes ten, kaip ir jos vaikystės Lankupiuose, pavasariais išsilieja vanduo, suskrenda gausybė paukščių - neapsakoma romantika. Bet gyvenimas patvarkė kitaip - 1982 metais Gečai atsikraustė į Raudonę ir Vandos dainos nuo pilies kalno liejasi slėnin, kur ramiai plaukia Nemunas.
Aistra vandenų begalybei nedingo: „Kai tik prasideda pamary potvynis, sakau - vežk!", ir Vandos vyras Stasys veža. „Mudu gyvenam jau 40 metų, ir jis supranta mano aistrą potvynio romantikai ir fanatišką nukrypimą į muziką", - džiaugiasi Vanda ir pasakoja, kad ir jos vyras nuo jaunystės turi didžiulę aistrą - sportą.
Vanda ir Stasys Gečai užaugino dukrą ir du sūnus. „Vaikai gyvena gerai, aš viską apie juos žinau - jie man išsipasakoja. O su tėvu iki išnaktų žaidžia šachmatais - jis juos išmokė", - sako Vanda, kuri jau yra ir keturių anūkų močiutė. - Tėvo buvimas, jo autoritetas vaikams labai svarbu, o mama šluosto ašaras, tikrina pažymių knygeles, guodžia nuliūdusius..."
Nors, pasak Vandos, jų namuose vyravo meniška aplinka, vaikai pasirinko kitokias specialybes - dukra Solveiga - advokatė, jaunėlis Robertas - teisininkas, vyriausiasis, Svajūnas, - firmos vadovas. O kai visi susirenka tėvų namuose - skamba dainos.
Ir Vandos „tyliosios atostogos" truko neilgai - po metų pasidarė graudu, kad nedainuoja, ir chorvedė nusprendė burti dainininkes... savo virtuvėje. Ir subūrė - kartą ar kelis per savaitę pas Vandą, į virtuvę, sueina aštuonios moterys, visos norinčios dainuoti.
„Niekada nėra pasakę mano vaikai, kad nenori dainuoti, - savo vaikais V. Gečienė vadina buvusias mokines. - Dainuotų šimtai, bet išsibarstė po visą Lietuvą." Jūratė Stasiūnienė, Lina Undraitienė, Vilma Urbštienė, Gailutė Vilčinskienė - Vandos mokinės, Elena Martynaitienė, Staselė Reilienė, Dalia Grigaliūnienė - buvusios kolegės mokytojos ir Leonora Mickūnienė, kaip ji pati prisistatė - dainuojanti atėjūnė (matyt, žinojo, kad į Raudonę verta ateiti ir dėl dainų).
„Norim pas Vandą dainuoti, nes žinom, koks bus rezultatas", - sakė E. Martynaitienė, o D. Grigaliūnienė patikslino: „Profesionalus, nors to pasiekti nėra lengva." O moterų ansamblio vadovė Vanda atitarė, kad dabar jau nesunku. Turbūt, juk daugumą šių moterų dainuoti ji moko nuo mokyklos suolo, o Vandos svarbiausias principas visada buvo geras rezultatas. Ji ir dabar nesupranta tų, kurie teigia, kad vaikai nenori eiti į chorą - jei nėra rezultato, tai ir nenori.
Moterų gaidų segtuvai jau gana stori - dainos apie Lietuvą, apie meilę, romansai, klasikiniai kūriniai - repertuaras įvairus, kai kurioms dainoms eiles rimuoja D. Grigaliūnienė.
Ansamblis dar neturi pavadinimo, prisistato V. Gečienės vadovaujamu ansambliu. „Esame laisvos dainuotojos, - sakė moterys apie kolektyvą, nepriklausantį kultūros centrams, bendruomenės namams ar dar kam nors. Reiškinys įdomus, nors ir ne unikalus - moterys teigė, kad ir Raudonėje toks nepriklausomas kolektyvas - ne vienintelis. - Reklama sklinda iš lūpų į lūpas, esam kviečiamos koncertuoti, rengiamės pačios - kol kas tamsiai, pavasarį pražysim, o repetuoti Vandos virtuvėje irgi labai gerai - kai per repeticiją bloga akustika, per koncertą puikiai skamba."
Dėl moterų okupuotos virtuvės neprieštarauja ir Vandos vyras Stasys - tuo metu jis salone pažiūri televizorių. Net jei moterys kėsinasi į saloną - užleidžia, juk galima, pavyzdžiui, padirbėti sode.
O Gečų namų virtuvė ne vien dainomis kvepia. „Valgyti darau ir moku turbūt ne blogiau už daugelį kitų moterų", - teigia chorvedė Vanda, savo namų virtuvę bent kartą per savaitę paverčianti repeticijų klase. Po trumputės pauzelės dar priduria: „Esu laiminga, jei yra proga valgio nedaryti."
O iš tiesų su laime tai nedaug susiję. Laimę lemia kiti dalykai. „Tiesus gyvenimo kelias neįdomus. Vingiai, atšakos suteikia įvairovės, spalvų, pažinimo. Esu visokia, ir mano gyvenimas įvairus", - sakė V. Gečienė. Įvairus ir, kaip tie pamario potvyniai, besiliejantis dainų melodijomis.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook