Vėlę šildo žvakės liepsnelė ir prakalbina malda

Vėlę šildo žvakės liepsnelė ir prakalbina malda (0)

2012-11-03

Lapkritis prasideda Visų Šventųjų ir Vėlinių šventėmis, susijusiomis su anapusybe, su tais, kurie jau apleido žemiškąjį gyvenimą. Senas, pagonybės laikus siekiantis paprotys per Vėlines pagerbti mirusiuosius mūsų dienomis yra įgijęs ir šiuolaikiškų bruožų, nemažai paveiktas ir rinkos dėsnių.

Rytoj visų keliai ves į kapines, o mirusiųjų amžinojo poilsio buveinės paskęs žiedų ir žvakių jūroje.
Visų Šventųjų diena bažnytiniame kalendoriuje atsirado VII amžiaus pradžioje. Vėlinės krikščioniška švente tapo 998 metais, kai pirmą kartą buvo paaukotos šv. Mišios už visus mirusiuosius benediktinų vienuolyne Prancūzijoje. Benediktinai ir į Lietuvą atnešė šią tradiciją.
Kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, padeda išauginti derlių, o rudenį drauge su juo iš laukų sugrįžta į namus, kur turi būti sušildomos, pavaišinamos ir pagerbiamos malda.
Nuo XIX a. antrosios pusės ėmė plisti paprotys  ant kapo per Vėlines  uždegti atminimo žvakeles – ugnele sušildyti šaltoje žemelėje besiilsinčiuosius.
Žinomas lietuvių etnologas Libertas Klimka teigia, kad kapinės Lietuvoje yra perdėtai prižiūrimos: „Seniau kaime žmonės pastatydavo vieną kryžių visai šeimai. Kai šis supūdavo, pastatydavo naują, o senąjį sudegindavo kapinių lauže. Ant kapo pasodindavo bijūną, diemedį ar kitą daugiametį augalą. Kaimo žmogui nebūdavo kada lakstyti į kapų darželį laistyti gėlių.“
Pasak etnologo, ant kapo užritinę didžiulį akmenį ir įrengę gėlių darželį galbūt mes siekiame kompensuoti meilės stoką, kurios trūko gyvam žmogui „Kodėl tada statom didžiulį antkapį, gėlių darželį? Tai yra neskoninga ir net nesmagu žiūrėti“, – sakė L. Klimka.
Neskoningai sutvarkytų kapaviečių, kuriose vyrauja vienintelis – brangumo kriterijus (piniginės išraiškos, o ne jausmų požiūriu) vis daugėja ir dėl to, kad pasidarėme turtingesni ir nežinome, kur tuos pinigus dėti. „Blogas pavyzdys užkrečia, o santūrus neranda visuomenėje pritarimo“, – teigia profesorius L. Klimka.
„Ar būtina prie kapo Vėlinių dieną stovėti artimojo garbės sargyboje? – retoriškai klausia etnologas. – Visiems skubant į kapines, kyla automobilių spūstys, avarijos.“
Jurbarko kapinių prižiūrėtojas Rimas Vanglikas pastebi, kad jau savaitę prieš Vėlines kapinėse didžiausias sujudimas, panašus būna tik prieš Motinos dieną. Visi stengiasi sutvarkyti ir papuošti savo artimųjų kapus, o po švenčių nupuošti neskuba – tebūna iki pavasario. R. Vanglikas sakė iš senų žmonių girdėjęs, kad nereikia drumsti mirusiųjų ramybės nurinkinėjant nuo kapo Vėlinių žvakeles.
Dėl kapų puošybos, R. Vangliko nuomone, neretai persistengiama, vyksta tarsi koks lenktyniavimas – kas daugiau ir įmantriau.
Kapinėse daugėja granito plokštėmis ir įvairiomis plytelėmis uždengtų, skalda užpiltų kapaviečių – tokią išeitį paprastai randa tie, kurie negali dažnai lankyti ir tvarkyti kapus, juk svarbiausia, ne kiek ir kokių gėlių pasodinsi, o kad jų nepraaugtų piktžolės ir neužklotų krintantys medžių lapai.
Deja, ir tokių – neprižiūrėtų – kapų, pasak kapinių prižiūrėtojo, netrūksta. Labai gražų darbelį padaro mokytojai, prieš Vėlines atsivedę savo mokinius apravėti apleistų kapų, uždegti ant jų žvakelių.
Gražu, jei nelankomą šalimais esantį kapelį sutvarko kaimynai. Yra ir tokių pagirtinų pavyzdžių, tačiau, pasak R. Vangliko, nemaža ir kitokių. Mirusiųjų namuose neretai elgiamasi kaip ir gyvųjų – svarbu išblizginti savo kiemą, o kas darosi už tvoros – ne mano reikalas. Todėl nemaža ir tokių kapų tvarkytojų, kurie lapus nuo savo kapavietės nužeria ant šalia esančios arba į patvorį, o ten šiukšlynėlis, jei laiku nesuskubsi jo panaikinti, beregint didėja.
Vėlinės – lapkričio 2-ąją, o į kapines daugiausia einame Visų Šventųjų dieną, lapkričio 1-ąją, gal iš tradicijos, o labiausiai, matyt, todėl, kad šią dieną nedirbama.
„Svarbu, kad nueiname, kad pagerbiame savo mirusiuosius – jokio skirtumo, kurią dieną“, – sakė Jurbarko Švč. Trejybės parapijos altaristas vikaras kun. Boleslovas Vaira.
Dėl gausybės į kapines nešamų gėlių ir žvakių kunigas mano, kad tai yra kiekvieno pasirinkimas: „Kiekvienas daro pagal save. Kas labai gedi mirusiojo, gal galvoja, kad kuo daugiau nuneš, tuo geriau – tai yra savotiška meilės išraiška.“
Tačiau svarbiausia, pasak kun. B. Vairos, yra malda, o žvakelės – tik šiaip sau: „Skirtumas, ar pagerbti mirusiojo einame į bažnyčią, ar į kapines, yra didžiulis. Kas tiki į Dievą, melstis už mirusiuosius eis į bažnyčią, žinoma, ir prie kapo sukalbės maldelę. Net jei į kapines per Vėlines negali nueiti, ne bėda. Mano tėveliai irgi toli palaidoti, kas gi važiuos tokią dieną?“
„Pasimelsti už mirusius savo artimuosius yra labai svarbu, mirusieji laukia mūsų maldų. Tik malda galime bendrauti su mūsų mirusiaisiais, tik mūsų maldos juos pasiekia“, – sakė kunigas B. Vaira.
Būtų gera, kad ant kiekvieno kapelio, net seniai niekieno nebelankomo, Vėlinių vakarą pleventų žvakės ugnelė ir kiltų į Dangų malda ir už tuos, už kuriuos niekas nesimeldžia.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook