Vitalijos istorija – pamoka, kaip mylėti save

Vitalijos istorija – pamoka, kaip mylėti save (0)

2020-01-30

Suvokimas, kad geriausiai jautiesi būdamas savimi, Vitalijai Jonikytei atėjo per sudėtingas patirtis, dabar ji nori tuo dalytis ir teigia: „Mes labai daug laiko ir energijos iššvaistome galvodami apie tai, ką apie mus pagalvos kiti.“ D. Karopčikienės nuotr.

Jurbarkietė Vitalija Jonikytė – graži ir laiminga moteris. Graži, nors netelpa į vis dar įkyriai peršamą idealios figūros etaloną. Laiminga, suvokusi, kad žmogus gražiausiai atrodo ir geriausiai jaučiasi būdamas savo kailyje. Šiuo praregėjimu pasibaigusią ne vienų metų badmiriavimo istoriją Vitalija pasakoja tikėdamasi, kad ji pasieks ausis paauglių, kuriems ypač svarbu „atrodyti“ – bet kokia kaina.

Plius dydis

Prieš porą metų Vitalija Jonikytė dalyvavo LNK televizijos realybės šou „Dydžio (r)evoliucija“ ir tapo nugalėtoja. „Tai buvo plius dydžio konkursas. Mados industrijoje moterys nuo 38 dydžio jau yra plius“, – paaiškina jurbarkietė.

„Reklamą apie LNK projektą pamačiau grįžusi atostogų iš Norvegijos, kur tuomet dirbau. Pamaniau, kad čia yra tai, ko Lietuvai reikia, nes mes turime labai suvaržytus standartus: tu turi atrodyti tik taip, arba – tavęs nėra. Labai tikėjau tuo projektu, gal todėl ir laimėjau – dėl to pasitikėjimo“, – sakė Vitalija apie projektą, kurio vienas tikslų ir buvo – keisti nusistovėjusius grožio standartus.

Šou nugalėtoja V. Jonikytė gavo daug dovanų ir iki tol neturėtų galimybių. Vitalijos fotografija puikavosi ant prestižinio žurnalo „Cosmopolitan“ viršelio, moteris kviečiama vesti įvairių renginių ir sėkmingai susidorojo su TV laidos vedėjos vaidmeniu – pernai LNK televizijoje vedė realybės šou „Sala“. Be to, jurbarkietė išbandė modelio karjerą ir dirba šį darbą iki šiol – ji reklamuoja plius dydžio drabužius, kosmetiką, o reklama skirta ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rinkai.

O svarbiausia dovana, kurią Vitalija gavo dalyvaudama televizijos šou – tai dar daugiau drąsos būti savimi ir mylėti save tokią, kokia esi.

Po sėkmės projekte moteris į Norvegiją nebegrįžo. Dabar su sutuoktiniu ji kuriasi gimtajame Jurbarke ir vėl prisiminė savo įgytą manikiūrininkės profesiją.

Jei sakytume, kad TV projektas pakeitė Vitalijos gyvenimą, turėtume pridėti – dar kartą, nes pirmąkart moteris jį pakeitė pati.

 Liekna per prievartą

„Aš ilgą laiką buvau be galo liekna, liesa, ir – per prievartą: nesveikos dietos, badavimai... Realiai aš esu stambesnio sudėjimo, išraiškingesnių formų – visi mūsų šeimoje tokie. Bet būnant 14 metų man ėmė atrodyti, kad aš storėju, o juk visos paauglės nori būti labai plonos“, – taip savo istoriją pradeda Vitalija.

Nors jau seniai nebegalvoja, kad žmogaus kūno formos yra svarbiausia, moteris nori pasidalyti savo patyrimais: „Juk auga jaunos merginos, kurios irgi galvoja, kad yra kažkas negerai, jei neatrodo taip arba taip. Nes didžioji dalis mūsų „žvaigždžių“, į kurias jaunos panelės lygiuojasi, perša dirbtinumą, ne natūralumą kūno proporcijų. Aš jau nekalbu apie dirbtines lūpas ir visus kitus pridėtinius dalykus.“

Būdama 22 metų ir 176 cm ūgio Vitalija svėrė 53 kg. To priežastis – badavimas, o pasekmės – alpimas, slenkantys plaukai, skrandžio opa.

„Be galo daug sportavau, nes vien badavimu nepasieksi tokių dalykų. Bėgiojau kasdien 14 kilometrų – sninga ar lyja, pervargusi, nevalgiusi. Bėgiojau iki nukritimo. Žiūrėdavau į veidrodį ir galvodavau: dar yra ką numest“, – atvirauja moteris ir teigia tuomet buvusi ant labai slidaus ligos slenksčio – tačiau toks suvokimas atėjo vėliau.

„Ėmiau suvokti, kad labai mažai valgau, kad slepiu tai nuo šeimos. Jau gyvenau atskirai nuo tėvų ir kai būdavo kokia šeimos šventė, valgydavau kartu su jais, kad matytų, jog aš viską valgau, ir sakydavau taip pat, kaip dabar mėgsta kartoti mūsų „žvaigždės“: viską valgau ir sveriu keturiasdešimt, – prisimena moteris ir akcentuoja tai, kuo dabar jau nė kiek neabejoja: – Bet taip nebūna! Nereikia pasakoti.“

 Kai iškreiptas grožio supratimas jau buvo užvaldęs ir galvą, ir kūną, į pagalbą atėjo draugė. „Viena mano geriausių draugių pastebėjo, kad aš turiu problemų. Pradėjo ateidinėti pas mane pavalgyti pusryčių, pietų ir vakarienės. Iki tokio lygio! Ji buvo mano psichoterapeutė, tik už dyka. Tikrai, pradėjau matyti, kad aš beveik nieko nesuvalgau kartu su ja sėdėdama, ir pradėjau galvoti apie save. Kad aš skriaudžiu save. Nes tuo metu buvau savo svorio dugne – turbūt tik 50 kilogramų. Ėmiau suprasti, kad tai žiauriai blogai“, – prisimena pašnekovė.

Prireikė vaistų

Bet žiauriai blogai ji pasijuto ir tuomet, kai svoris ėmė didėti. „Tuo metu kaip tik išsikrausčiau į Vilnių, dirbau sėdimą darbą ir pradėjau priaugti svorio. Ėmiau savęs nekęsti. Galvodavau, kaip aš taip apsileidau. Ir vėl perėjau prie visokių dietų, ir sportavau, ir ko tik nedariau... Ir prisigyvenau iki depresijos, kurią reikėjo gydyti vaistais“, – pasakoja Vitalija.

Gydytojo paskirtus vaistus ji pradėjo vartoti net nepaskaičiusi informacinio lapelio. O jie, pasirodo, augina svorį. Ir užuot pasijutusi geriau, Vitalija dar priaugo svorio ir jautėsi vis blogiau.

„Galvojau, kaip aš tokia bevalė, juk visą gyvenimą buvau labai disciplinuota. Bet nieko negalėjau padaryti: dieną sėdžiu nevalgiusi, o vakare atsidarau šaldytuvą ir – viską į save, kaip į kokią šiukšliadėžę... Ir pradėjau galvoti, kad kažką reikia su savimi daryti“, – pasakojo Vitalija.

Tuo metu moteris turėjo ir kitų rūpesčių: „Skyriausi su savo pirmu vyru, ir tai buvo lūžis, paskatinęs kitaip žiūrėti į save. Aš nepatikau buvusiam vyrui, ir sau nepatikau. Tai kaip gali kažkam patikti, jei ir sau nepatinki?“ – uždavusi sau tokį klausimą Vitalija nusprendė pirmiausia pamilti save.

„Nustojus gerti antidepresantus, nukrito gal 15 kg per labai trumpą laiką. Matyt, tie kilogramai ir buvo nereikalingi. Tada nusistovėjo svoris, kuris ir dabar yra ir tik kartais pasvyruoja Ir esu laiminga. Nebeskauda skrandis, nereikia jokių vaistų gerti“, – sako moteris ir neslepia, kad būdama 31-erių metų, 176 cm ūgio, sveria 88 kg.

Už galimybę būti savimi

„Yra daug dalykų, kodėl tu esi vienaip ar kitaip sudėtas, ir mes turime to paisyti. Aš nesu tik už stambius žmones, aš esu už galimybę būti savimi ir dėl to nesigraužti. Būti laimingu savo kailyje, savo odoje. Man nėra problemų vasarą apsivilkti bikinį ar degintis nuogai. Seniau to turbūt būčiau negalėjusi padaryti, ir daugelis mano pažįstamų po šiai dienai nedaro. Bet jos praleidžia gražiausias gyvenimo dienas bijodamos, kad kažkas pamatys jų celiulitą. Bet juk niekam tas neturėtų būti įdomu.

Tu esi vienintelė tokia, čia tavo kūnas, kitaip nebus. Mes labai daug laiko ir energijos iššvaistome galvodami apie tai, ką apie mus pagalvos kiti“, – savo tvirtą poziciją dėsto jurbarkietė.

Toks suvokimas Vitalijai atėjo ne iškart. Į psichologus moteris nesikreipė, bet jai daug padėjo dabartinis jos vyras. Beje, irgi neatitinkantis kažkada ir Vitalijai buvusių svarbių standartų. „Aš irgi galvojau, kad būtinai vyras turi būti aukštesnis, net mokykloje nešokdavau su žemesniais vaikinais. Bet supratau, kad grožis yra išblėstantis, po grožio kiautu ne visada taip gražu, kaip išorėje. Kai supranti, kad viduje žmogus yra labai gražus, kad tu jam rūpi, esi pati svarbiausia, kad jis tave visur palaiko, nemato nei mano priaugtų, nei numestų kilogramų, kad aš jam gražiausia nepasidažiusi – tai pakylėja. Nes jei tau nuolatos tvirtins, kad tu negražus arba kvailas, patikėsi tuo“, – neabejoja pašnekovė.

Tačiau tai nereiškia, kad atsikračiusi kažkieno primetinėjamų standartų ir išmokusi mylėti save, Vitalija visiškai atleido vadžias: „Negali atsisėsti ant sofos. Turiu savo dienotvarkę – aš neapleidau sporto, labiausiai mėgstu vaikščioti. Su pussesere abi mėgstam ir nueinam dešimtis kilometrų. Visur, kur galiu, stengiuosi nueiti, o ne nuvažiuoti. Mankštinuosi, kaip ir mokydamasi mokykloje, bet viskas – proto ribose.“

Proto ribose, pasak Vitalijos, tai atsižvelgiant ne tik į savo norus, bet ir į sveikatą. „Kažkodėl žmonės galvoja, kad jeigu tu lieknas – tu sveikas, o jei stambus – tu apsileidęs ir sergi. Bet tai nėra tiesa. Čia taisyklės būti negali. Turbūt reikia fokusuotis į tai, kad būtum sveikas, o ne kiek kilogramų sveri. Svarbiausia – mylėti save: būti disciplinuotam, judėti, nekimšti visko į save. Aš galiu suvalgyti pakelį traškučių, vasarą – ledų, bet ne kasdien“, – sako save mylėti ir būti laiminga išmokusi V. Jonikytė.

Vitalija norėtų savanoriauti ir kalbėtis su jaunimu apie tai, ką pati išgyveno ir suprato. Nes būtų buvusi laiminga, kad, kai buvo penkiolikos, ir su ja būtų kas nors apie tai pasikalbėjęs.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook