Balsavimas

Klausimas jaunimui nuo 14-os iki 23-ejų: ar vasaros laikotarpiu planuojate ieškotis sezoninio darbo Jurbarko savivaldybėje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Miškais ir paupiais – į tikrą gamtą

Miškais ir paupiais – į tikrą gamtą (0)

2017-08-19

Stovyklaudami Panemunių regioninio parko direkcijoje Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos jaunieji miško bičiuliai susipažino su NATURA 2000 tinklo augalų ir gyvūnų buveinių apsaugai svarbia teritorija. 

NATURA 2000 – tai Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklas. Jis įkurtas 1992 m. ir šiuo metu užima beveik 18 proc. ES sausumos ploto. Svarbi NATURA 2000 teritorija yra ir Šilinės apylinkės, kur saugomos natūralios buveinės.

Pažintį su natūralia gamta mokinukams surengė mokytoja Loreta Pocienė ir Panemunių regioninio parko specialistės gamtos žinovės Vaida Mozūraitienė ir Eglė Kupstaitytė.

Stovykla vyko tik dvi dienas, reikėjo greitai suktis.

Pirmiausia – pasivaikščioti ir pasidairyti po Šilinės skroblyną, tai miškas-parkas. Skroblynas ypatingas tuo, kad neturi pomiškio (krūmų). Žolinės augmenijos irgi beveik nėra, tik pilna pernykščių lapų. Lajos tankios, pro jas sunkiai prasiskverbia saulės spindulėlis.

Skroblas – viena iš vietinių savaime augančių medžių rūšių Lietuvoje. Per Lietuvos vidurį driekiasi šiaurinė paprastojo skroblo paplitimo riba. Skroblas – vienas kiečiausią ir drūčiausią medieną turinčių medžių. Iš jo net darydavo krumpliaračius vėjo malūnų girnoms. Naudodamiesi žerglėmis, kaip tikri miškininkai, jaunieji miško bičiuliai išmatavo skroblų skersmenis.

Eidami gėrėjosi, kiek daug senų, šakotų ąžuolų auga mišku apaugusioje ganykloje.

Saulėtoje pamiškėje veši stepinė pieva, turtinga spalvotų žiedų. Mėlynuoja tankiažiedis katilėlis, šilkažiedė gaisrena, kalninis dobilas, šilinė perkūnropė.

Eidami link Nemuno stovyklautojai grožėjosi jo šlaitais su daugybe augalų rūšių. Tai taip pat europinės svarbos buveinė, vadinama griovų ir šlaitų miškais. Čia auga paprastųjų klevų, uosių, liepų, skroblų, baltažiedžių robinijų.

Panemunės krūmynuose aptiko ir dvi svetimšales: uosialapį klevą ir vėlyvąją ievą. Šie augalai vadinami invaziniais, jie išstumia vietinius augalus. Pavyko aptikti ir Raudonosios knygos augaliuką – pievinį šalaviją.

Per žiūronus jaunieji miško bičiuliai pamatė, kaip saloje įsitaisiusios tupėjo dvi didžiulės baltos gražuolės gulbės. Aplinkui vaikštinėjo sidabrinis kiras. Netoliese saulės voniomis mėgavosi didžiųjų ančių porelė.

Pakrantėje aptiko visą plantaciją pilkalapių šaukščių, apžiūrėjo ant smėlio įsitaisiusius pilkąjį skleistenį, paprastąją bitkrėslę ir geltonąjį vilkdalgį.

Stovyklautojai pasivaikščiojo ir ant Nemuno bunos. Bunos – tai tarsi maži pusiasaliai, įsiterpę į upės juostą. Jomis reguliuojama Nemuno vaga, iškasant naujai susiformavusias seklumas ir salas. Bunos pagreitina upės srovę, stabdo krantų irimą.

Vaikai žingsniais pamatavo ir apskaičiavo, kiek buna pailgina natūralų Nemuno krantą, koks jos plotis apėjus krantu palei vandenį, surado siauriausią ir plačiausią bunos vietą.

Panemunių regioninio parko direkcijos kiemelyje stovyklautojai vakarojo prie laužo, kepė dešreles ir bulves ir net saldumynus – zefyrus, linksmai žaidė.

Pilni įspūdžių jaunieji gamtos bičiuliai išvažiavo namo. Ir jie čia sugrįš, nes Panemunių regioninio parko specialistai laukia visų smalsių ir žingeidžių lankytojų, turi jiems ką parodyti ir papasakoti.



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook