Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Girdžiuose įprastą paštą pakeitė mobilūs laiškininkai

Girdžiuose įprastą paštą pakeitė mobilūs laiškininkai (0)

2019-04-12

Beveik aštuoniasdešimt kilometrų kasdien automobiliu sukaria Girdžių seniūniją aptarnaujanti laiškininkė Larisa Jankauskienė. Moteris laiškininke dirba ketvirtį amžiaus ir puikiai pažįsta visus savo klientus. Pastarieji ją – taip pat. Galbūt todėl laiškininkę sutinka kaip seną bičiulę, pašnekovę ir nesibodi prašyti pagalbos.

Tradicinį dienos darbą Larisa pradeda Jurbarko pašte. Čia pasiima laiškus, siuntas, laikraščius, kuriuos reikia išvežioti Girdžių seniūnijos gyventojams. Tuomet sėda į automobilį ir suka po kaimus ir atokius vienkiemius iki vėlyvos popietės.

Larisa – mobili laiškininkė, o Girdžių seniūnija – pirmoji Jurbarko rajone, kur uždarius senąjį paštą gyventojams pasiūlytos mobilios paslaugos. Šią AB Lietuvos paštas naujieną girdžiškiai sutiko itin priešiškai, tačiau per keletą mėnesių prie permainų priprato. Pašto paslaugas mobili laiškininkė „gabena“ į namus.

Tiesa, visiškai be pašto buveinės Girdžiai neliko. Nuo antradienio iki šeštadienio seniūnijos pastate nuo 9.30 iki 10.30 val. žmones pasitinka laiškininkas Vidas Stoškus.

„Žmonės tikrai ateina ir tenai. Kas kokį siuntinį atneša išsiųsti, kas dar kokios paslaugos. Kiti taip įpratę, kad jei jau būna Girdžiuose, tai tuo pačiu ir reikalus per tą valandą pašte susitvarko. Dirbame dviese, tik Vidas dar ir už stalo pasėdi, ne tik laiškus ir siuntas pristato“, – sakė Larisa.

Tačiau vis daugiau gyventojų linksta ten, kur patogiau – laukia į namus atvykstančio laiškininko.

Sutinka kaip draugę

„Šiandien lengvesnė diena – nereikia nešioti vietinių laikraščių ir registruotų laiškų nedaug. Tas dienas, kai pristatau vietinę spaudą, vadinu didžiosiomis dienomis. Tuomet tenka apvažiuoti tikrai daug gyventojų“, – pakeliui į Girdžius pasakojo Larisa.

Paklausta, kaip nepaklysta tarp vienkiemių, moteris juokėsi, kad visus pažįsta. Todėl esant reikalui suranda net ir tuos, kurie nebūna namuose – registruotas siuntas pristato į darbovietes ar kitas vietas.

„Nežinau, kas turėtų nutikti, kad kažkam nepristatytume siuntos. Taip sakau todėl, kad visus puikiai pažįstu. Be to, ir gyvenu čia. Visiškai su šiuo kraštu nesusijusiam žmogui vienkiemius rasti būtų sunku“, – kalbėjo laiškininkė.

Moteris juokiasi, kad šiek tiek galvos skausmo yra buvę su jaunuoliais, linkusiais į meilės nuotykius. Užtrunka, kol laiškininkė išsiaiškina ir randa sugyventinius ir gyvenamąją vietą dažnai keičiančius asmenis.

„Tai nėra didelė bėda. Dabar turiu gerą telefoną, kuriame telpa visi numeriai. Kai turėjau seną, mygtukinį, tai kontaktų buvo tiek, kad jie paprasčiausiai netilpo. Dėl to neturėjau visų klientų numerių. Dabar turiu, ir kai reikia, galiu paskambinti beveik kiekvienam“, – sako Larisa.

Svarbu programa ir mirusieji

Laiškininkė pasakoja, kad žmonės laukia ne tik siuntų ir laiškų. Kaime itin svarbu spauda. Tačiau dažnai nedideles pajamas turintys seniūnijos gyventojai spaudai išrankūs – užsako ne bet ką.

„Užsako keletą šeštadieninių leidinių. Žmonėms svarbu keletas dalykų – tai, kad būtų įkandama kaina, televizijos programa, o popierius gerai degtų. Kalbant apie vietinę spaudą, žmonėms labai svarbu rasti mirusiųjų sąrašus. Jei tokios informacijos nebūna, visi labai pasigenda. Laikraščius užsakinėja paprastai vyresni žmonės. Todėl aš sakau – numiršta žmogus ir laikraščio nelieka“, – kalbėjo laiškininkė.

Tiesa, pasenusius laikraščius degina ne visi. Drebulynės kaime gyvenanti Antanina tikina turinti visą leidinių kolekciją. Moteris sako, kad prireikus juose randa naudingų patarimų.

„Būna, kad žiūriu, nagais reikia pasirūpinti. Tada prisimenu, kad maždaug ten ir ten apie tai rašė. Susirandu žurnalą, paskaitau ir žinau“, – pasakojo pensininkė.

Moteris sako kaskart laukianti laiškininkės. Ne tik dėl atnešamos spaudos ar laiškų, galimybės sumokėti mokesčius. Antaninai svarbu, kad gali persimesti keletu žodžių, sužinoti apylinkių naujienas ir pati išsipasakoti.

„Būna, kai mažiau darbo, tai galiu pakalbėti su žmonėmis. Tačiau kai jo daug, turiu suktis greitai, o kai kur, vos ne už rankovės laiko, kad pabendraučiau“, – pasakoja laiškininkė.

Antanina, į kurios namus užsukome, tvirtina, kad nerimo dėl uždaromo Girdžių pašto buvo daug, žmonės ten sprendė daug reikalų, ir ji pati, ir kaimynai buvo pratę ten lankytis. „Ai, pripratom, dabar visai patogu, kad tiesiai į namus atvažiuoja paštininkė“, – sakė moteris.

Netoliese esančiame vienkiemyje gyvenanti Vitalija taip pat džiaugėsi Larisos apsilankymu. Moteris mėnesiui užsiprenumeravo laikraštį. Vitalija, kitaip nei Antanina, popierinės spaudos nekaupia – moteris senus laikraščius kūrena krosnyje, tačiau be spaudos jai būtų nuobodu.

„Kai pradėjome dirbi mobiliai, viskas atrodė sudėtinga. Tačiau perpratus įrangą, viskas tapo paprasta. Net darbo mažiau – nereikia vakarais sėdėti, pildyti ataskaitų. Viskas padaroma automatiškai, net klaidų neįmanoma padaryti, nes jei kažką suvedi ne taip, tiesiog neleidžia atlikti operacijos. Kartais tik būna bėdų dėl interneto ryšio, bet retai – porą kartų per mėnesį. Tada einu į lauką ir ieškau vietos, kur ryšys yra“, – pasakojo laiškininkė.

Įkliuvo bėgliai

Ketvirtį amžiaus laiškaneše dirbanti Larisa prisimena daug su darbu susijusių nutikimų. Tačiau vieną vadina pačiu baisiausiu ir iki dabar mano, kad tik dėl laimingo atsitiktinumo išnešė sveiką kailį.

„Seniai tai buvo, dar dviračiu paštą vežiojau. Reikėjo man tada vieną vienkiemį pasiekti ir kirtau kelią pro sodybą, kurios šeimininkas neseniai buvo miręs. Einu, vakaras jau – žiūriu langas uždengtas, bet dega šviesa. Pagalvojau, gal vaidenasi. Iš baimės, kad nesutarškėčiau, net dviratį pro tą kiemą prasinešiau, o ne pravedžiau. Dėl visa ko su kaimynais iškvietėme policiją, o jie nuvažiavo ir rado toje sodyboje tris iš kalėjimo pasprukusius bėglius. Nežinau, kaip būtų pasibaigę, jei jie mane būtų pamatę“, – pasakojo Larisa.

Laiškininkė prisiminė ir tai, kad nerimo netrūkdavo tuomet, kai nešiojo pensijas. Važinėdama po vienkiemius ir nuošalias vietas visada apsidairydavo, ar neatvažiuoja koks automobilis, ar nėra ko įtartino.

„Būdavo, kad įsidedi maisto, stabteli kažkur užkąsti nutaikiusi akimirką, o tada pamatai, kad kažkas atvažiuoja. Baigdavosi visi valgymai – važiuodavau pati, kad tik nebūtų galimybės jokiems nusikaltėliams. Pinigai pinigais, bet niekad negali žinoti, kas žmonėms šaus į galvas. Juk buvo, kad dėl tų kelių tūkstančių ir paštininką nužudydavo“, – sakė moteris.

Dabar laiškininkai pensijų nebenešioja, todėl važinėti po nuošalius vienkiemius ir kaimus – ramiau. Dažniausia problema, su kuria susiduria moteris, yra šunys. Kai kur jie laikomi palaidi ir kiekvieną kiemo svečią pasitinka puldami.

„Yra viena sodyba, kur tų šunų – gal dešimt ar penkiolika. Kai įvažiuoju į kiemą, o ta lojanti gauja apspinta automobilį, tai nė kojos iškelti negaliu, atrodo, kad suės gyvą. Tada tenka signalizuoti, skambinti telefonu, kad žmonės išeitų į lauką“, – pasakoja Larisa.

Nuėmė dėžutę

Laiškininkė kartais sulaukia ne tik šunų puolimo, pikti būna ir žmonės. Dažniausiai taip nutinka, kai tenka bendrauti su asmenimis, turinčiais įvairių problemų su teisėsauga ar antstoliais. Jie visaip bando išvengti jiems siunčiamų šaukimų į teismus, raginimų sumokėti skolas ir kitų dokumentų.

„Būna, kad visaip išsisukinėja. Buvo atvejis, kai žmonės net nuėmė pašto dėžutę, kad negalėčiau į ją įmesti pranešimo apie gautą korespondenciją iš antstolių. Tačiau jie nesupranta, kad taip laikinai atitolinę bėdas, jas tik paaštrina“, – apie kasdienybę pasakojo laiškininkė.

Smagu, jei gali padėti

Kasdien daugybę žmonių aplankanti laiškininkė į jų namus ne tik atneša įvairias siuntas, bet prireikus suteikia pagalbą. „Buvo du kartus, kai atėjau pas žmones, o jiems buvo rimtų sveikatos problemų. Vieną ypač įsiminiau. Kaimynai buvo šalia visai, bet jie nematė, kad name buvusiai moteriai sušlubavo širdis, ji būtų mirusi, o aš kaip tik tuo metu užėjau. Iškviečiau medikus. Gerai, kad taip sutapo, kad atvažiavau kaip tik tuo metu“, – džiaugėsi laiškininkė.

Girdžių laiškininkė mato ne tik nelaimes. Moteris prisipažįsta, kad kiekvieną kartą nudžiunga, kai seniūnijoje įsikuria jauna šeima. „Kaimas nyksta, tačiau čia atvažiuoja gyventi iš Jurbarko, iš kitur. Žmonės nori ramybės, gamtos. O mes džiaugiamės kas kartą, kai pamatome naują vaikišką vežimėlį. Juk vežimėlis – tai nauja gyvybė“, – sakė Larisa.

Lukas PILECKAS



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook