Po vienu stogu – trys Liorincų ūkiai

Po vienu stogu – trys Liorincų ūkiai (0)

2010-12-18

Konkurse „Metų ūkis 2010” geriausiu šiemet buvo pripažintas Laimos ir Algimanto Liorincų pieno ūkis. Ūkininkai džiaugiasi, kad jų pėdomis seka ir abu sūnūs.

Praėjusią savaitę Žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius Kaune apdovanojimus įteikė konkurso „Metų ūkis 2010“ nugalėtojams Girdžių seniūnijos ūkininkams Laimai ir Algimantui Liorincams. Vieno didžiausių rajone pieno ūkio šeimininkai žemdirbystę vadina verslu, atlaikančiu visus sunkmečius.

Ūkininkauti Kauno politechnikos institutą baigę trisdešimtmečiai pradėjo 1992-aisiais, atsiėmę savo senelių ir tėvų žemes. Gal ir nebūtų anuomet buvę tokie drąsūs, jei ne Algimanto tėvas Pranas Liorincas, ne kartą vaikus įtikinėjęs, kad neturėdami žemės nepriklausomoje Lietuvoje taps skurdžiais.
Smetoniškas, stiprus ir darbštus ūkininkas buvo ir Laimos senelis Antanas Norvilas, 1949 metais išvežtas į Sibirą. Jo žemė – visiškai greta Liorincų, todėl sujungus abu sklypus, galima buvo sukurti stambų, perspektyvų ūkį. Laima ir Algimantas, niekada negalvoję apie žemdirbystę, ryžosi tapti ūkininkais, nors ką iš tiesų reiškia turėti savo žemės, sako suvokę tik neseniai.
„Negalime sakyti, kad buvome basi, pliki – skirstėsi tarybinis ūkis, gavome gyvulių, padargų. Nesiskundėme, nes jauni buvome ir darbo nebijojome – savotiški fanatikai buvome“, – prisimena Laima, dabar ir pati negalinti atsistebėti, iš kur anuomet tiek jėgų ir kantrybės turėjo.
Kad kada nors sukurs šimtus raguočių turintį ūkį, o galvijai netilps po fermos stogu, Laima ir Algimantas negalėjo net įsivaizduoti, nes pradėjo kaip ir visi to meto ūkininkai – „kolektyviniuose“ tvartuose augindami kiaules, parduodami kelių karvučių pieną. Vienu metu jų ūkis vos sutilpo į penkis išnuomotus tvartus. Reorganizuoti jį paskatino kritusios kiaulienos kainos. Tačiau atsisakyti pieno gamybos Liorincai nesiryžo.
Augti lyg ant mielių jų ūkis pradėjo tik maždaug prieš penkerius metus, kai į Lietuvą atėjo Europos Sąjungos investicijos.
„Iš pradžių tik dairėmės ir vieni kitų klausinėjome, kas tas SAAPARD. Gal žinių trūko, gal drąsos, viskuo abejojome, nes buvome įsitikinę, kad dykai niekas nieko neduoda – reikia užsidirbti patiems“, – prisiminė ūkininkai.
Tik tuomet, kai vyriausias sūnus Rapolas 2004 m. įregistravo savo ūkį ir pateikė paraišką įsikūrimo paramai gauti, kai iš skirtų lėšų įsigijo naujutėlį „Belorusą“, vyresnieji Liorincai taip pat pradėjo galvoti, kad Europos Sąjungos parama gali padėti atsistoti ant kojų.
2006 m.visos abejonės jau buvo išsisklaidžiusios – konsultantams padedant Algimantas parengė daugiau nei 500 tūkst. Lt vertės pieno ūkio pašarų gamybos modernizavimo projektą, iš paramos lėšų pirko naują traktorių „John Deere“, teleskopinį krautuvą, šienapjovę, grėblį ir kitų padargų.
„Be jų iki šiol būtume kaip be rankų“, tikina A. Liorincas. Sėkmingai įgyvendinę tokį didžiulį projektą pieno ūkio savininkai atsikratė svetimų pinigų baimės – vieną po kito įgyvendino visų ES direktyvų projektus ir plėtė savo ūkį.
Kiek į savo valdas investavo Liorincai, sunku suskaičiuoti, nes savo investicijų dalį į tėvų ūkį jau įneša ir sūnūs.
„Rapolas bemaž pralenkė mane – žemės ir technikos turi daugiau“, – juokiasi Algimantas, su sūnumi dirbantis ranka rankon. Pernai R. Liorincas parengė ir gavo daugiau nei pusės milijono litų ES paramą valdoms modernizuoti, todėl šiemet įsigijo ne tik naują traktorių, bet ir daugybę kitos technikos bei padargų.
Algimantas ir Rapolas darbus ūkyje pasidalijo bemaž lygiom dalim – tėvai melžia karves ir prižiūri gyvulius, sūnus ruošia jų ūkiui pašarus, augina javus. Tokia neformali kooperacija tenkina abu, tačiau už sūnaus pagalbą ir naudą tėvui daug svarbesnis yra Rapolo noras dirbti žemę.
Algimantas įsitikinęs, kad tai įgimta. Nors vaikinas ne vienus metus uždarbiavo pas danų ūkininką, pinigų neišmėtė – paklausė šeimininko patarimo investuoti juos į žemę. Už savo uždirbtus pinigus nusipirkti 14 ha tapo Rapolo ūkio pagrindu. Dabar jo valdos jau peraugo 200 ha, o abu su tėvu dirba apie 450 ha. Naujutėlę žemės dirbimo techniką šiemet susipirkęs R. Liorincas labai norėtų ūkį plėsti, tačiau Girdžių apylinkėse laisvos žemės jau beveik nėra. Jaunam ūkininkui teks tenkintis į dešimtis mažučių sklypelių išsibarsčiusia valstybine žeme, kurią jis jau seniai pareiškė norą pirkti.
Šiemet savo ūkį įregistravo ir Klaipėdoje logistikos studijas baigiantis jauniausias Liorincų sūnus Algimantas. Jo parengta paraiška jaunojo ūkininko įsikūrimo paramai gauti laukia finansavimo eilės, o tėvai džiaugiasi, kad ūkyje atsiras dar vienas pagalbininkas. Dirbant kartu su sūnumis pastangos plėsti ūkį įgauna didesnę prasmę, o darbas neatrodo toks sunkus.
Dabar Laima ir Algimantas turi daugiau nei 100 melžiamų karvių bandą, o per savaitę „Žemaitijos pienui“ parduoda po 7-8 t aukščiausios kokybės pieno. Melžėjoms vadovaujanti Laima labai saugo ir brangina savo karves, per laktaciją vidutiniškai duodančias po 6200 kg pieno. Bandą Liorincai atnaujina tik savo ūkyje išaugintomis telyčiomis.
Nors visą prieauglį palieka ūkyje ir dalį pajamų užsidirba parduodami gyvulius mėsai, Liorincai neslepia, kad ūkio gyvybingumas labiausiai priklauso nuo pieno kainų. Blogiausi, pasak Algimanto, pieno ūkiams buvo praėję metai, kai pieno kaina nukrito iki 55 ct.
„Gaila būdavo pusdykiai atiduoti pieną, tačiau ir išeities kitos neturėjome – spaudė įsipareigojimai, paskolos“, – sakė ūkininkai, kuriuos gyvenimas privertė iškęsti ne vieną sunkmetį. Pasak Laimos, dar sunkiau nei pernai buvo per Rusijos krizę, kai kilo pavojus, kad pienas visai nebus superkamas. Tačiau ūkininkai neturi įpročio nei dejuoti, nei panikuoti – jie sukasi lyg užburtame rate: sėja, pjauna, šeria, melžia ir neturi laiko svarstyti, kiek vertas jų darbas.
Kartu su pieno kainomis šiemet pakilo ir ūkininkų nuotaika. Dabar, kai už pieną supirkėjai jau moka po 89 ct, o į ūkininkų sąskaitą dar kapsi ir papildomi centukai už riebalus ir baltymus, gyvenimas vėl įgauna šviesesnių spalvų ne tik Liorincams, bet ir jų ūkyje dirbančioms melžėjoms bei šėrikams. Kartu su šeimininkais karves melžia ir maždaug 150 bulių, telyčių, veršelių prižiūri keturi samdomi darbininkai, o per darbymetį šiame ūkyje dirba dar daugiau žmonių.
„Turėti darbininkų, kuriais gali pasitikėti – didelis dalykas. Bet jei nori, kad gerai dirbtų, turi ir gerai mokėti“, – tikina ūkininkas.
Ūkininkų kieme sukalti poliai technikos garažui liudija, kad realizuoti dar ne visi sumanymai. Sunkmetis laikinai sustabdė ūkio plėtrą, tačiau neatmušė žmonių nuo žemės ir nė kiek nesumenkino jų noro dirbti sau. Tą patvirtina ir Algimanto sūnų noras kurti savo ūkius ir tęsti ūkininkų dinastiją.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook