Ūkininkai negali nesirūpinti savo kaimo gyvenimu

Ūkininkai negali nesirūpinti savo kaimo gyvenimu (0)

2013-05-18

Bartas Giedraitis įsitikino, kad ūkininkai – geranoriški žmonės.

Daugeliui kaimas asocijuojasi tik su žemės ūkiu. Nors nuo seniausių laikų žemės ūkio veikla yra svarbi kaimo vietovių vystymuisi, vietos gyventojams bei jų gyvenimo kokybei, per pastaruosius du dešimtmečius kaimas smarkiai pasikeitė. Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Žemės ūkio poveikis kaimo vystymuisi Jurbarko rajone ir Pagėgių savivaldybėje“ įgyvendinančio kaimo plėtros administravimo specialisto Barto Giedraičio atlikti tyrimai patvirtino, kad kaimo vietovių gyvybingumas priklauso nuo žemės ūkio veiklos pobūdžio.

Žemės ūkis Lietuvoje visada buvo ir bus pagrindinė kaimo vietovių ekonominė veikla. Jei ja užsiimantys žmonės siekia ne tik pelno, o vysto daugiafunkcinį ūkį, kurio veikla nukreipta ne vien į maisto žaliavų ir pluošto gamybą, sėkmingai gali įtakoti gyventojų užimtumą, įtakoti kraštovaizdžio, aplinkos, biologinės įvairovės, tradicijų ir paveldo išsaugojimą, užtikrinti maisto produktų kokybę, sukurti kaime tokių paslaugų, kurios taptų patrauklia miesto gyventojų poilsio dalimi. Pasak B. Giedraičio, visa tai palaiko kaimo vietovių gyvybingumą ir sudaro galimybę ūkių savininkams valdyti pokyčius kaime.
Statistiniai duomenys rodo, kad nemaža dalis Jurbarko ir Pagėgių savivaldybių žemės ūkio rodiklių yra geresni už Lietuvos vidurkį, tai tik patvirtina, kad ūkiai yra konkurencingi. Žemės ūkio bendrovių nėra daug, todėl dominuoja šeimos ūkiai, pamažu stambėjantys smulkiųjų ūkių sąskaita. Į juos ir krypo B. Giedraičio žvilgsnis. Apklausęs 21ūkininką, dirbantį nuo 5 iki 500 ha žemės, jis pabandė nustatyti, per kokias žemės ūkio veiklas labiausiai įtakojamas darnus kaimo vystymasis.
„Su ūkininkais nėra labai lengva kalbėti apie ūkių daugiafunkciškumą – daugeliui atrodo, kad tarp žemės ūkio ir kaimo yra dedamas lygybės ženklas, o naudą iš ūkio gauna tik jis pats ir jo šeima. Vis dėlto jauni, 30–40 metų, ūkininkai labiau supranta, kad ūkininkavimas daro įtaką kaimo gyvenimui. Tokio amžiaus žmonės yra lengviausiai prikalbinami prisidėti prie bendruomenių veiklos, remti kultūros ir sporto renginius, jie geranoriškai apsiima nuvalyti ir pagreideriuoti kelius, sutvarkyti parką, tačiau ar jie norės tai daryti, labai priklauso ir nuo nacionalinės ir vietos valdžios pozicijos, jos sugebėjimo įtraukti ūkininkus į visuomenei naudingą veiklą ir kaimo vietovių vystymą“, – įsitikinęs B. Giedraitis.
Pasak tyrimo autoriaus, žemės ūkio veikla akivaizdžiai įtakoja kraštovaizdį. Pakeles prie savo laukų prižiūrintys, melioracijos grioviuose žolę šienaujantys ūkininkai daro paslaugą kraštovaizdžio išsaugojimu susirūpinusiai visuomenei – juk važiuodami per Lietuvą kiekvienas norime matyti tik lygius, gražiai siūbuojančius, aukštos agrarinės kultūros laukus. Vienas apklausoje dalyvavęs ūkininkas B. Giedraičiui prasitarė, kad savo ūkiui papuošti įsigys ponį. „Ir žinote ką: važiuodamas pro Paulius tikrai mačiau ten besiganantį gyvūną – jis labai pagyvina kraštovaizdį ir traukia pro šalį važiuojančių žmonių žvilgsnius, todėl kai kurie net sustodavo pasigrožėti ir nusifotografuoti“, – džiaugėsi B. Giedraitis. Pasak jo, tokie maži stebuklai daro mūsų kaimą patrauklų.
Kita, ne mažiau svarbi, B. Giedraičio nuomone, sritis, kurioje ūkininkai gali duoti didžiulę naudą visuomenei, yra aplinkosauga, biologinės įvairovės išsaugojimas ir natūralių, aukštos kokybės maisto produktų gamyba. Lengviausiai tai įtakoja gyvulininkystės ūkiai, turintys galimybę tręšti laukus organinėmis trąšomis ir perdirbti pieną bei mėsą, savo kokybe prilygstančius ekologiškai užaugintai produkcijai. Įsigyti tokių gaminių į priemiestinius ūkius mielai atvyktų netoli gyvenantys miestiečiai.
Tarsi savaime suprantamas dalykas kaime nuo seno yra tradicijų, paveldo ir amatų išsaugojimas bei perdavimas. Vieno apklausoje dalyvavusio ūkininko tėtis užsiima kryždirbyste, nemažai ūkininkų tikino, kad jau kelios kartos jų namuose kepa šio krašto kulinariniu paveldu tapusį kugelį. Sėkmingiausiai tradicijos iš kartos į kartą perduodamos šeimos ūkiuose, kur visi kartu dirba ir kartu švenčia.
Šiuo metu didžiausia problema Lietuvos kaime yra užimtumas. B. Giedraičio apklausti ūkininkai yra sukūrę 38 oficialias darbo vietas, bet užimti yra ne tik tie, kuriuos jie įdarbina pagal darbo sutartis – juk ūkiuose dažniausiai dirba ne tik jie patys, bet ir jų vaikai, tėvai.
„Labai svarbu, kad ūkininkai užsiimtų įvairiapuse veikla. Jurbarko ūkininkai tokių veiklų tikrai turi – jie stato vėjo jėgaines, užsiima kaimo turizmu, gauna pajamų iš darbo mieste. Tai jiems užtikrina pajamų stabilumą. Daugiau darbo vietų samdomiems darbininkams gali sukurti gyvulininkystės ūkiai, kuriuose yra daugiau rankų darbo ir dėl to didesnė darbo jėgos paklausa. Tiek Jurbarke, tiek kitų rajonų kaimo vietovėse visai nėra žemės ūkio technikos remonto įmonių, kai tuo tarpu užsienyje jų veikia labai daug – ten ūkininkai perka tokią techniką, kurią gali suremontuoti arčiausiai namų esančiame servise. Kitoks požiūris į paslaugų rinką labai pakeistų gyvenimą mūsų kaime“, – sakė B. Giedraitis.
Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą tyrimą atlikęs Aleksandro Stulginskio universiteto studentas įsitikinęs, kad ūkininkai galėtų labiau pasistengti dėl kaimo ir jo gyventojų gerovės. Pasak B. Giedraičio, jei ūkininkas supranta, kad darbo vietas kurti būtina, jis ras būdą įkurti tokią darbo vietą, kuri duos naudos ir jam, ir tam žmogui, kurį įdarbins. Dauguma jaunų, aukštąjį išsilavinimą turinčių ūkininkų, B. Giedraičio nuomone, supranta, kad jų veikla įtakoja kaimo gyvenimą, todėl keičiantis ūkininkų kartoms keisis ir požiūris į kaimą.
Gaila, pasak tyrimo autoriaus, kad dabar kaime nebelieka jaunų, 18–30 metų žmonių, kurie arba išvyko į didmiesčius, arba emigravo į užsienį. Reikia tikėtis, kad gerėjantis gyvenimas kaime, didesnės galimybės imtis verslo, bendruomeninė veikla vieną kitą paskatins grįžti gimtinėn. „Aš pats visai neįsivaizduoju gyvenimo mieste – grįžęs į kaimą lengviau atsikvepiu. Ar imsiuosi ūkininkauti, ar kitos veiklos, bet kaimas man yra pati mieliausia vieta gyventi“, – tikina ūkininko sūnus.
B. Giedraičio nuomone, net ir nedideli ūkiai ateityje galės konkuruoti su stambiaisiais ūkininkais, jei jie imsis įvairiapusės veiklos, kurs darbo vietas, užsiims žemės ūkio produkcijos perdirbimu ir tikrai norės keisti kaimo gyvenimą. Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą įgyvendinantis studentas mano, kad ūkininkai turi suprasti, jog gyvenant kaime galimybę užsidirbti duoda gamta, todėl reikia grąžinti jai skolą puoselėjant kraštovaizdį ir aplinką bei duodant ilgalaikės naudos kaimui ir jo žmonėms.
Europos Sąjungos žemės ūkio politika, paramos taisyklės ir  principai nukreipia žemės ūkį daugiafunkciškumo link, todėl galima daryti prielaidą, kad nepriklausomai nuo to, kaip plėtojami atskiri ūkiai, žemės ūkio veikla Lietuvoje per ilgą laiką taps iš tiesų daugiafunkcine. B. Giedraitis įsitikinęs, kad tokio žemės ūkio modelio, kuris duoda didžiausią naudą visuomenei, plėtojimas turėtų tapti ir svarbiausiu kaimo vietovių veiklos strategijų tikslu.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Sponsored Videos

Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook