Balsavimas

Ar Jurbarko ligoninė turėtų likti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Arūnas siunčia linkėjimų iš šokančios Indijos

Arūnas siunčia linkėjimų iš šokančios Indijos (0)

2018-07-03

Arūno Mozūraičio kelionė svajonės link prasidėjo Jurbarke, šokių grupėje „Era“, dabar vaikinas keliauja po pasaulį su įvairiais šokių projektais.

Arūnas Mozūraitis atsimena, kad kai buvo mažas, „Šviesa“ rašė apie jį – šokantį. „Smagu, kad ir dabar kalbamės apie tą patį. Tai – meilė šokiui“, – sakė iš Jurbarko kilęs gatvės šokių šokėjas, choreografas ir mokytojas. Šiandien savo kraštiečiams jis siunčia linkėjimų iš Indijos, kur dalyvauja „Himachal Dance Residency“ projekte – gilina šiuolaikinio šokio žinias ir moko kitus.

Studijavai šokį? Kodėl toks pasirinkimas? Mokytoja Reda Žemelienė, pas kurią Jurbarke šokai ir buvai ar tik ne vienintelis vaikinas tame kolektyve, turbūt džiaugėsi. O kaip reagavo tėvai? Juk šokėjas – tokia nemateriali profesija...

Taip, studijavau, bet ne iškart po vidurinės. Nors turėjau bilietus į Angliją ir ketinau ten studijuoti šokį, „ant bajerio“ užpildžiau stojimus Lietuvoje ir – visai netikėtai įstojau į Vilniaus universiteto Tarptautinę verslo mokyklą. Viskas apsivertė aukštyn kojomis. Sprendimą pasilikti įtakojo tėvai ir draugai. Persikėliau gyventi į Vilnių. Ir nesigailiu, nes iškart užsiregistravau į „G House“ šokių studiją pas Gaudrę Kazlauskaitę. Tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime, tai man atvėrė duris ir akis į tikrąjį šokio pasaulį – į mano svajonę, kuri dabar jau yra realybė.

O svajonės pradžia buvo Jurbarke. Šokių studijoje „Era“ šokau nuo aštuonerių, gan ilgai – vienas tarp panelių. Vaikinų ateidavo, bet ir išeidavo. Pamenu, tik Augis ir Edmas, broliai dvyniai, pasiliko ilgiau negu kiti.

Reda – puiki mokytoja. Ji tikėjo manimi, vis primindavo, kad negaliu sustoti, nes buvo momentų, kai galvojau mesti… Tėvai nestabdė, bet jaučiau jų baimę ir nerimą, kad iš šokių neišgyvensiu, neturėsiu stabilios ateities. Tuo metu ir pats nežinojau, kaip viskas pasisuks. O dabar tikrai suprantu tėvų nerimą ir jaudulį dėl mano ateities, planų, dėl staigių gyvenimo pokyčių.

Po studijų pasilikau Lietuvoje ir, tėčio džiaugsmui, įsidarbinau pagal specialybę (baigiau tarptautinį turizmo verslą). Sekėsi neblogai, žinojau, kad galėčiau šioje srityje pasiekti daug daugiau, bet pats save stabdydavau, atsisakiau paaukštinimo, nes žinojau, kad tokiu atveju šokiams bus vis mažiau laiko. Nes jaučiau, kad kažko man trūksta, norėjau pamatyti daugiau ir įgyti daugiau žinių apie šokį.

 

Ir todėl, viską metęs, išvykai?

Viskas įvyko labai greitai. Mečiau darbą Lietuvoje, nes gavau Londone, viešbutyje, ir turėjau gana greitai išvykti... Daug dirbau ir taupiau pinigus studijoms, nes paskolos negalėjau gauti, o vienintelis finansavimo šaltinis buvau aš pats. Mano svajonė buvo studijuoti šokį Trinity Laban konservatorijoje, ten ir įstojau.

 

Kur esi gyvenęs ir šokęs?

Ispanijoje gyvenau pagal studentų mainų programą, kai dar studijavau Vilniuje, su šokiu tai nebuvo susiję. Anglijoje studijavau šokį ir gilinau House stiliaus šokių žinias, priklausiau hip-hop ir šiuolaikinio šokio „Protocol“ kompanijai. Švedijoje dvejus metus studijavau Asa šokio mokykloje, kur plėčiau gatvės šokio žinias. Priklausiau DECA šokio grupei ir dalyvavau įvairiuose projektuose.

 

Į koncertą Stokholme pavasarį buvai pasikvietęs mamą ir tėtį. Koks tai buvo koncertas?

Taip, pakviečiau tėvus. Jau buvo pats laikas, mane šokantį jie matė prieš gerus dešimt metų. Matant besišypsančią ir po pasirodymo man mojuojančią mamą ir tėtį, kuris negalėjo sulaikyti šypsenos, širdis džiaugėsi labiau negu bet kada. Man tai labai svarbu, kad jie pamatytų ir patirtų, ką man reiškia šokis.

Koncertas vadinosi „Unvolution“. Tai 50 minučių pasirodymas apie mus, žmones, gyvenančius šioje planetoje. Apie tai, kaip prieš daug daug metų gamtoje buvo daug spalvų, daug daugiau garsų, ir visa žmonija buvo priklausoma nuo gamtos, mes ją gerbėme... Tačiau viskas pradėjo keistis, kai tapome uždari ir savanaudžiai. Pradėjome naikinti gamtą negalvodami apie pasekmes. Jeigu ir toliau taip elgsimės, žmonija paprasčiausiai išnyks… Tai gana skaudi tema, ir tik paskutinės pasirodymo minutės parodė, kad dar galbūt yra maža galimybė, jog gamta pamažu atsigaus… Su šiuo pasirodymu planuojame turą Europoje – norime parodyti jį moksleiviams ir ne tik, papasakoti apie gamtos svarbą ir kaip žmonija įtakoja jos kaitą.

 

O kaip atsidūrei Indijoje?

Atsidūriau labai netikėtai. Į savo elektroninį paštą gavau laišką, kad paskelbta atranka į šokio rezidentūrą Indijoje. Perskaitęs programą susidomėjau, išsiunčiau viską, ko prašė, ir po dviejų dienų gavau atsakymą, kad esu priimtas, o viskas prasidės po 10 dienų… Tuo metu dirbau Stokholme, ir mokslo metai dar nebuvo pasibaigę, bet gavęs tokį šansą, negalėjau pasakyti ne. Viską labai greitai susivarkiau.

Buvo sunku draugams ir artimiesiems pasakyti, kad išvykstu, bet visi palaikė ir suprato, kodėl tą darau. O dariau tai dėl šokių. Mano džiaugsmui, programos organizatorius paprašė, kad mokyčiau programos dalyvius House šokio. Supratau, kad būsiu ir studentas, ir mokytojas tuo pačiu metu.

Nepažinojau nė vieno programos dalyvio, gerai net nežinojau, kaip nusigauti į vietą. Atskridus į Naująjį Delį (New Delhi), reikėjo 12 valandų važiuoti autobusu į šiaurinę Indijos dalį, kur Himalajų kalnai.

Programa vyksta Meti Village – grynas kaimelis, nėra net parduotuvės, tik keletas namų, kuriuose ir mes, programos dalyviai, glaudžiamės. Bet esam apsupti nuostabios gamtos: Himalajų kalnai, upė, nedideli kriokliai. Pažvelgęs aukštyn jaučiuosi tarsi gyvenčiau džiunglėse.

Aplinkiniai miesteliai taip pat nedideli, bet juose daug turistų. Pasirodo, šiose apylinkėse gyvena Tibeto budizmo dvasinis vadovas Dalai Lama, ir, mano laimei, pasisekė sudalyvauti dviejuose jo mokymuose. Daugelis dėl to skrenda čia iš viso pasaulio, o aš net nebūčiau žinojęs, jei ne viena programos dalyvių.

Ar, be šokių, dar kam nors turi laiko ir noro?

Nors šokam po 6-8 valandas ir tik viena savaitės diena yra laisva, stengiuosi aplankyti aplinkinius miestelius, turiu savo mėgiamiausią – Dharamkot. Kaimelis su vienintele gatve, bet pilnas nuostabių žmonių. Čia pajutau labai raminančią aurą ir žmonių atsipalaidavimą, iškart supratau, kad čia dar tikrai sugrįšiu. Su keliais programos dalyviais išsiruošėm į kalnų žygį. Išėjom anksti ryte ir pasiekėm viršūnę (ne Himalajų, bet žygio viršūnę ☻) po maždaug 5 valandų. Niekada nebuvau taip arti Himalajų kalnų, ir viskas atrodė taip galinga ir didinga, jaučiausi labai mažas, bet tuo pačiu be galo laimingas matydamas tokius vaizdus ir patirdamas tiek daug skirtingų jausmų.

 

Kokie žmonės tave ten supa?

Bendrauju su vietiniais gyventojais, programoje dalyvauja ir keletas europiečių iš Danijos, Olandijos, Ispanijos, Graikijos, taip pat izraeliečių.

Indai labai malonūs žmonės, jie stengsis padaryti viską, kad tik tu būtum lamingas ir viskuo patenkintas. Bet iš vietinių girdėjau, kad indai indams nėra tokie malonūs, jie vieni kitais perdaug nepasitiki. Iš vienos pusės – nuostabu būti turistu Indijoje. O iš kitos – labai greitai supratau, kad dauguma indų, kad ir kokie malonūs ir draugiški atrodytų, viską daro dėl pinigų… Tai labai liūdna, nes sunku suprasti, ar jie šypsosi tau nuoširdžiai, ar paprašys pinigų...

Bet nemažai indų, kuriuos sutikau ir jie tapo mano draugais – nuostabūs žmonės. Ir apskritai – emocijos, vaizdai ir patirtis čia tokia, kokios niekada gyvenime nepatyriau.

Įdomi patirtis buvo netgi netikėtai užklupusi stipri audra. Mūsų studija – po atviru dangumi. Mes šokom, ir viskas strodė gražu. Staiga viskas aptemo... Tokios audros gyvenime nemačiau. Pamoka buvo nutraukta, reikėjo skubiai uždengti studiją ir slėptis. Jaučiausi kaip filme: bėgom, virtom, juokėmės, ir buvo nuostabu visa tai patirti. Atbėgę pas vieną programos dalyvę visi jaukiai susėdom, dalijomės drabužiais, kas turėjo sausų, gerėm arbatą, šildėmės prie žvakių liepsnos, dainavom ir šokom... Buvo nuostabus vakaras! Nepaisant to, kad audra pradangino elektrą keletui dienų.

 

Ar Indija – šokanti šalis?

Tikrai šokanti. Ypač savo kultūros šokius. Jie visada dainuoja, jie visada šoka, groja – ir tuo džiaugiasi. Labai gražu matyti, kad jie taip myli savo papročius, ir greičiausiai nė vienas indas neiškeistų savo kultūros į jokią kitą. Daugumai mūsų reikėtų to pasimokyti.

Sunkiau čia su šiuolaikiniu ir gatvės šokiais – yra tik du miestai – Bengalūras ir Naujasis Delis, kur galima to surasti daugiau, bet ir tai sunku palyginti su Europa. Situacija šiuo atžvilgiu Indijoje gerėja, tačiau labai lėtai.

O Arūno dienos bėga greitai. Prieš savaitę šokio pamokas jis vedė Naujajame Delyje, liepą bus Londone, po to Niujorkas, Amsterdamas, Paryžius – taip sukasi jurbarkiečio šokio karuselė. Rugpjūtį jis dvi savaites buvos Lietuvoje ir mokytojaus vienoje šokio stovykloje.

O paskui? Arūnas dar nežino, kur – trumpam ar ilgesniam laikui – stabtels. Amsterdame, o gal Londone? O gal, pats sau netikėtai, vėl leisis nežinomybėn kartu su savo svajone, pasiekta ir vis dar siekiama.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook