Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Erikos savanorystės dienos

Erikos savanorystės dienos (0)

2017-10-04

Renginys apie savanoriavimą įvyko Jurbarko r. savivaldybės viešojoje bibliotekoje rugsėjo viduryje. Pasidalyti įspūdžiais ir patirtimi kvietė gimnazistė Erika Greičiūtė, du vasaros mėnesius praleidusi savanorystės misijoje Kroatijoje.

Viena svajonių

Prieš metus „Šviesos“ kalbinta Erika buvo labai užsiėmusi – organizavo renginius Atviroje jaunimo erdvėje, rengė labdaros gyvūnams ir vaikams akcijas, mokėsi, sportavo, lankė vairavimo pamokas ir svajojo apie ateitį ir keliones bei bendravimą su įvairių tautų žmonėmis. „Noriu išbandyti viską!“ – tada entuziazmu tryško mergina.

Energijos ir pozityvumo Erika neprarado – prieš atsakingą laiką dvyliktoje klasėje ji suspėjo įgyvendinti vieną svajonę – išvyko į tarptautinės savanorystės misiją. Du mėnesius jurbarkietė praleido Kroatijoje ir keliaudama aplinkinėse šalyse. „Ačiū tėvams, kurie remia mano kartais beprotiškus sumanymus. Įtikinkite savo tėvelius, kad savanorystė yra gerai, ir išbandykite šią sritį“, – susirinkusiems jos pasiklausyti sakė jaunoji savanorė.

E. Greičiūtė pateko į dviejų mėnesių savanorišką tarnybą. „Du mėnesiai – pats tas. Jei būtų kokie 8 ar metai – neištverčiau, o poros savaičių būtų per mažai“, – mano mergina. Per tiek laiko gali patirti kitokią kasdienybės rutiną, geriau pažinti save neįprastose situacijose, susirasti naujų draugų.

Darbas kaime

Pildydama dokumentus E. Greičiūtė žinojo, kad teks vykti į Kroatiją, Latinovac vietovę, nuo Lietuvos nutolusią beveik 1500 km. Tik nuvykusi suprato, kad Latinovac – kaimas su dviem gatvėmis ir 60 vyresnio amžiaus gyventojų. Aplink plytėjo laukai, horizonte dangų ramstė kalnai, o iki parduotuvės teko eiti 2,7 km (išmatuota tiksliai!).

15 savanorių iš septynių šalių – Lietuvos, Latvijos, Vengrijos, Čekijos, Serbijos, Makedonijos ir Portugalijos įsikūrė kaimo Eko centre. Erika tarp dalyvių buvo jauniausia. Ši savanoriška tarnyba buvo nukreipta į ekologiją, natūralumą, aplinkosaugą. Jos dalyviai gyveno paprastą kaimišką gyvenimą, darbus atliko natūraliomis priemonėmis. „Niekad negyvenau kaime. Tai buvo kažkas „vau“! Visai kitokia patirtis“, – potyriais džiaugiasi E. Greičiūtė.

Mergina tikina, kad Kroatijoje rado dvi šeimas – jomis tapo savanoriai ir vietinių gyventojų pora, pas kurią ji gyveno. „Iškart pavadinau juos savo seneliais“, – šiltus ir geranoriškus globėjus prisimena savanorė.

Pagrindinis savanorių darbas buvo įrengti kelias patalpas būsimoms veikloms. Jaunimas šveitė sienas, ruošė jas apdailai. „Dulkių buvo tiek, kad sunkiai galėjome kvėpuoti. Teko ieškoti išeities – veidus dengėmės skaromis ir kitomis priemonėmis“, – tikina savanorė. Vėliau sienos buvo dengiamos šieno ir klijų mišiniu, langai apkalti natūralia mediena.

Kitoje patalpoje sieną puošė piešinys, tačiau jis kiekvienais metais, susirinkus naujiems savanoriams, būna nuvalomas ir piešiamas naujas. Šiemet mergina iš Portugalijos ant sienos nupiešė pasaulį. Savanoriai dar tvarkė apleistą pastatą – nešė iš jo šiukšles, valė langus. Ten ateityje planuojama įrengti poilsio zoną. Pasak projekto koordinatorių, patalpos ruošiamos ateinančioms kartoms. Tikima, kad kaimo gyventojų daugės, o pastate galbūt įsikurs mokykla.

Jaunuoliai dirbo komandomis, todėl kiekvieną dieną vadovai skirdavo vis kitus darbus ir nuobodu nebuvo. Laisvu laiku traukdavo į kaimą ir padėdavo vietiniams gyventojams. Pas vieną ūkininką teko be jokios technikos iš priekabos į patalpą sunešti krūvą grūdų. „Pas gyventojus labai norėdavom dirbti, nes tada gaudavom sulčių ir ledų – stovykloje to nebuvo“, – sako Erika.

Naujos patirtys

Važiuodama į Kroatiją E. Greičiūtė žinojo, kad stovykloje bus maitinami vegetariškai ir veganiškai. „Man tai tiko, nes mėsos beveik nevalgau. Tačiau mūsų tokių buvo penki, o visi kiti po kurio laiko ėmė burbėti ir reikalauti mėsos. Deja, jos negavo“, – šypsosi Erika.

Savanoriai ir patys mokėsi gaminti įvairius patiekalus bei talkino virtuvėje dirbusioms virėjoms Liubai ir Liubicai. E. Greičiūtė mielai valgydavo įvairiausias keptas daržoves, o pačiai teko gaminti sūrį, kepti duoną, tiksliau, batoną, nes juodos duonos kroatai nevalgo. „Išmokau pinti česnakų kasas!“ – patirtimi džiaugiasi mergina.

Savanoriai virė ir čia pat augusių slyvų džemą – tris valandas rankomis krapštė iš slyvų kauliukus. Ilgas bendras darbas – proga lavinti anglų kalbos įgūdžius. Jaunimas mokėsi gaminti makaronus – nuo tešlos paruošimo, džiovinimo iki pakavimo į maišelius. „Makaronus vežėmės į festivalį. Nors koks ten festivalis – viena palapinė. Jie bet kokį suėjimą vadina festivaliu“, – kvatoja Erika.

Įdomiausią maistą teko ruošti ne sau, o... sliekams. „Kasdien sliekams ruošdavome kompostą. Dažniausiai smulkindavome vaisius, daržoves. Maisto atliekos išskiria mikroorganizmus, kuriais sliekai minta. Iš pradžių buvo bjauru, bet po to pripratome“, – tikina savanorė.

Stovyklos organizatoriai parengė įvairių staigmenų – rodydami apylinkes penkias valandas juos vedė aplink kaimą, rengė nakvynes laukuose, šalia miško. „Kroatijoje dėl karščių formuojasi vėtros. Viena tokia išvertė medį šalia mūsų stovyklos. Gerai, kad tąkart nemiegojome lauke“, – sako E. Greičiūtė.

Kelionė autostopu

„Atsiprašau iš karto tėvelių, kad jiems to nesakiau. Slėpiau nuo jūsų“, – į renginyje dalyvavusius tėvus kreipėsi Erika, pristatydama kitą savanorystės dalį – kelionę autostopu. Dešimties jaunuolių grupė, pasiskirsčiusi po kelis, keliavo po Kroatiją, Slovėniją, Vengriją ir Bosniją ir Hercegoviną. Pinigus kelionei savanoriai taupė – už darbo dieną jie gaudavo 4, o už laisvadienius 6 Eur. „Visi buvome nuolat ryšy – pranešdavome, kur judame, į kokią mašiną įsėdome“, – kad kelionė nebuvo labai pavojinga, tikino keliautoja.

Nukeliauta nei daug, nei mažai – 1175 km, tiesa, 460 iš jų autobusu, nes merginos neiryžo stabdyti mašinų pavojingojoje Bosnijoje ir Hercegovinoje. „Mus pavėžėję žmonės buvo labai šilti. Teko patekti ir į avariją. Bet tokios situacijos tik dar labiau grūdina“, – teigia Erika.

Keliautojai aplankė Zagrebą, Zadarą, Šibeniką, Splitą, Sarajevą, vengrė padėjo pažinti Budapeštą. Savanoriams ne kartą teko miegoti paplūdimyje – ne todėl, kad nerado, kur apsistoti, bet taip smagiau. Splite nakvojo parke prie bažnyčios, nes šio miesto paplūdimiuose vyksta audringi vakarėliai, o Sarajeve nakvynę pasiūlė autobuse sutiktas turizmo srityje dirbantis bosnis. „Į Sarajevą teko važiuoti 8 val. autobusu. Sėdėjau apsikabinusi maišelį, nes nuolat pykino, jam turbūt mūsų pagailo, tad pasiūlė pigią nakvynę. Sutikome tik surinkę visą informaciją apie jį internete“, – nuotykius prisimena Erika.

Patarimai iš patirties

„Eikit, bandykit, nebijokit. Ryžkitės savanorystei, nebijokite keliauti“, – susirinkusiuosius ragino E. Greičiūtė. Pasak jos, savanorystės misijos suteikia daug: galimybę keliauti, užmegzti naujas pažintis, pagerinti įgūdžius visose srityse, atveria naujas patirtis ir leidžia pažinti save – neįprastose situacijose pats nežinai, kaip pasielgtum, o tokiose išvykose tai gali išsiaiškinti. „Žmonių sutinki visokių, bet turi save įtikinti, kad visi – puikūs, o tu būsi tik geros nuotaikos. Taip ir bus“, – įsitikinusi Erika.

Susigundžiusiems savanoryste E. Greičiūtė pataria į kelionę vežtis lipdukų su LT – Lietuvos simboliu, pasigaminti marškinėlius, kurie parodytų, iš kur esate ir kas jūs, taip pat turėti knygelę mintims ir informacijai užsirašyti. „Mes neturėjome užrašinių, todėl jas pasigaminome. Šį tą užsirašiau, nors mūsų prašė rašyti kiekvienos dienos įspūdžius, bet nė vienas to nedarėme“, – prisipažįsta Erika.

Kelionėje būtini ir patogūs batai, ir didelė kuprinė, ypač jei keliauti ruošiamasi autostopu. „Nusiteikite daug bendrauti ir perlipti savo principus“, – nuoširdžiai pataria savanorė.

Gali padėti

Erikos mintims pritarė metus Slovakijoje savanoriavusi Laura Molčankinaitė. Ji padeda kiekvienam, norinčiam savanoriauti, o susisiekti su ja galima tel. 8 600 80 593 arba el. paštu laura.molcankinaite@gmail.com.

L. Molčankinaitė pristatė tarptautinės savanorystės sąlygas. „Savanorystė – neįkainojama patirtis ir gyvenimo universitetas. Misijose išryškėja visos asmenybės stiprybės ir silpnybės, o tada galima tobulėti. Tai puiki galimybė lavinti kalbas ir pakeliauti po įvairias šalis“, – sakė savanorė, o nesiryžtančius keliauti į užsienio šalis pakvietė savanoriauti Jurbarke – čia jaunų žmonių pagalbos taip pat reikia.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook