Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Geriausias „Vaivorykštės“ aktorius svajoja būti... aktoriumi

Geriausias „Vaivorykštės“ aktorius svajoja būti... aktoriumi (0)

2010-08-06

Arnas Ašmonas, dar tik dvejus metus vaidinantis Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatre „Vaivorykštė", tarptautiniame teatrų festivalyje „Baltic Satelid", birželį vykusiame Lenkijoje, sulaukė neįtikėtinos sėkmės - buvo pripažintas geriausiu festivalio aktoriumi. Tačiau ir iki šio pripažinimo jis tvirtai žinojo, kad be teatro būti negali, o baigęs mokyklą svajoja studijuoti aktorystę.

Atostogoms persiritus į antrąją pusę Arnas Ašmonas mokyklos sako dar nepasiilgęs - galėtų atostogauti ir atostogauti. Juoba kad nei dykinėti, nei nuobodžiauti netenka - jaunuolis dirba. O „Vaivorykštės" pasiilgo. Naująjį sezoną jie žada statyti rimtą pjesę, įdomu bus išbandyti save rimtame, o ne linksmame vaidmenyje.
Per dvejus metus „Vaivorykštėje" Arnas vaidino dviejuose spektakliuose. Abiejuose - pagrindinius vaidmenis. „Režisierė, matyt, manimi pasitiki, žino, kad suvaidinsiu", - sako Arnas ir teigia, kad vaidinti jam nesunku - tik įsijauti, ir viskas lengvai eina.
„Baubokiškos istorijos" buvo toks vaikiškas, o „Pagalba iš dangaus" man labai patiko - apie jaunimą, jo problemas, - sako pagrindinio vaidmens atlikėjas. - Į Tomą aš ir šiek tiek panašus, ir ne." Nepanašus mokykloje - nei iš pamokų bėga, nei per pamokas jo galvoje gitaros stygos džeržgia, tad pagalbos iš dangaus, kaip Tomui, Arnui nereikia. Beje, ir groti gitara Arnas mažai temoka, tik svajoja išmokti ir tikisi per gimtadienį gauti gitarą dovanų, kad svajonę galėtų įgyvendinti.
„Nesu moksliukas, bet mokausi gerai", - sako Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos dešimtokas. Moksliukai, matot, tik zubrina ir niekam kitam neturi nei laiko, nei noro. Arnui laiko užtenka daug kam. Dar besimokydamas Smalininkų pagrindinėje mokykloje jis buvo labai susidomėjęs ekologine veikla, dalyvavo tarptautiniuose projektuose. O į mokyklos teatrą, pasak Arno, mokytoja jį prievarta varė, jis ėjo, mat buvo klusnus mokinys, o dabar tik džiaugiasi, nes taip atrado didžiausią savo pomėgį.
Du kartus Arnas dalyvavo kūrybinėje skulptorių stovykloje „Ąžuolų alėja". Smalininkų miesto skverelyje visai šalia Arno namų stovi dvi jo padarytos medžio skulptūros - „Laikas" ir „Lošėjas", pastarąją Arnas kūrė kartu su savo tėčiu.
Draugams irgi laiko užtenka. „Geriausi mano draugai - „Vaivorykštėje", su jais susitinku ir vasarą. Mes vaikščiojam, šnekamės, važinėjam dviračiais - su jais labai smagu leisti laiką, jie visi tokie pat kaip aš", - sako Arnas.
Tarptautiniame festivalyje pelnęs geriausio aktoriaus vardą Arnas sakė net nežinojęs, kad tokia nominacija bus. „Mes visi labai stengėmės gerai suvaidinti, jau važiuodami pasiryžome laimėti. Kitų spektaklių nemačiau, nors vaidino net 14 teatrų, nes festivalis truko kelias dienas, o mes buvome tik tą, kai patys vaidinome, tad palyginti su kitais negaliu. Apie sėkmę man pranešė vadovė žinute", - pasakoja Arnas ir sako, kad ta žinutė jį labai nudžiuginusi.
Laimėti yra smagu, bet lygiai tiek pat smagu ir kurti spektaklį. „Mūsų pjesė mažytė, mes daug ką patys sukūrėme, visi kartu. Net personažų naujų prigalvojome. Pradėję repetuoti siūlome vieni kitiems juokingas frazes, situacijas. Kiekvienas spektaklis būna šiek tiek kitoks, nes mes nesistengiame kalbėti lygiai tokiais žodžiais kaip parašyta, nes būtų netikra, dirbtina", - pasakoja „Pagalbos iš dangaus" pagrindinio vaidmens atlikėjas. Režisierė Birutė Šneiderienė vaikų kūrybingumo nevaržo, tik skatina. Ir ne vien už tai vaivorykštiečiai ją giria, myli ir gerbia. „Režisierė - superinė, - sako Arnas, - bendrauja su mumis kaip su sau lygiais. Šnekamės su ja apie viską, einam pas ją ne tik per repeticijas."
Arnas visiškai nenusimintų, jei tektų vaidinti ir ne pagrindinį vaidmenį - svarbu dalyvauti spektaklyje. „Pagalboje" galėčiau vaidinti Einšteiną, Šekspyrą, bet nesuvaidinčiau geriau negu mano draugai. „Vaivorykštėje" visi gerai vaidina. Kai režisierė paskelbia premjeros datą, mums atrodo, kad ji labai toli, mes norim kuo greičiau eiti į sceną", - pasakoja Arnas. Dar vaivorykštiečiai norėtų, kad salėje būtų daug žiūrovų - taip visada būna vaidinant Jurbarke, kad jie juoktųsi, kai juokinga, nes tuomet smagiau vaidinti.
Arnas žino, kad visada gali pasikliauti draugais, jei scenoje pamirš žodžius ar nutiks koks nesurežisuotas kuriozas. Žino ir tai, kad aktorius turi būti ir skaitovas, ir šokėjas, ir dainininkas. Ir tai, kad gali tekti eiti į sceną ir sergant, kaip nutiko, kai „Vaivorykštė" vaidino Smalininkuose. Bet niekas jo neatbaido nuo svajonės tapti aktoriumi. „Bandysiu, jei reikės, ir kelis kartus", - sako pasiryžęs savo tikslo siekti jaunuolis.
Visus Arno spektaklius žiūrintys ir jo pomėgiui pritariantys tėvai jau susitaikė su sūnaus svajone. „Jis labai artistiškas ir namuose. Kai iškrečia kokią išdaigą ar nepaklauso, moka labai gražiai pasiaiškinti, belieka tik nusijuokti, jam negirdint", - sako Arno mama. Ji mano, kad nors sūnus gražiai išravėja gėlyną, nuplauna langus, moka susitvarkyti ne tik savo, bet ir svečių kambarius, pagalbininkas jų kaimo turizmo sodyboje Arnas nebus - jis nori būti aktorius. Gal sūnaus pomėgį nulėmė vardas, juk pavadino jį garsaus aktoriaus Arno Roseno vardu?
Dideliame Arno kambaryje, kurį jis dalijasi ir tvarkosi kartu su broliu, įrėminti ant sienos kabo apdovanojimai, pelnyti mokykloje ir teatre. Galbūt pirmieji jo kelyje į svajonę?



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook