Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kalbų mokėjimas – raktas į pasaulį

Kalbų mokėjimas – raktas į pasaulį (0)

2016-11-02

Užsienio kalbos atveria kelius į pasaulį, taip atsitiko ir man – šeštoje klasėje pasirinkau vokiečių kalbą ir tikrai nenusivyliau. Šią vasarą mėnesį praleidau Vokietijoje su moksleiviais iš viso pasaulio. Kasmet Vokietijos pedagoginė mainų tarnyba pakviečia į mainų programą.

Man ir dar trims moksleivėms iš Lietuvos pasisekė pakliūti tarp laimingųjų. Šią galimybę gavau, nes gana neblogai moku vokiečių kalbą ir esu laimėjusi kelis vokiečių kalbos konkursus. Mokausi Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje, iš kurios kiekvienais metais vienas moksleivis dalyvauja mainų programoje, nes mūsų gimnazistai labai gerai išlaiko vokiečių kalbos diplomo egzaminą (Deutsches Sprachdiplom).
Rugpjūčio 9 d. prasidėjo pati nuostabiausia kelionė! Bonoje susitikome 48 dalyviai iš viso pasaulio ir buvome padalyti į keturias grupes. Mano grupėje buvo moksleivių iš Portugalijos, Čekijos, Vengrijos, Maroko ir Namibijos. Savaime suprantama, turėjome kalbėti vokiškai. Pradžioje buvo sunkiau, nes juk visų vokiečių kalbos žinios labai skyrėsi. Vieni vokiečių kalbą mokosi tik metus, o kiti jau vienuolika. Bet jau pirmosios dienos vakare pradėjome vis daugiau ir laisviau šnekėtis ir nė nepastebėjome, kad tai visai nesunku, tik reikia kalbėti, nepaisant visų klaidų. 
Pirmąsias penkias dienas praleidome Bonoje apžiūrinėdami miestą, muziejus, universitetą, taip pat nuvykome į Kelną, kur išvydome nuostabaus grožio katedrą, užlipome į Drachenfels kalvą. 
Paskutinę dieną Bonoje vyko tarptautinis vakaras, per kurį visi dalyviai pristatė savo šalis. Daug naujo sužinojome apie Portugaliją, Čekiją, Vengriją, Togą, Namibiją, Maroką, Tunisą, Kiprą, Tadžikistaną, Japoniją bei Ekvadorą, pasiklausėme dainų bei pamatėme tradicinių šokių. Mes, lietuvės, visus mokėme šokti „Oirą“, užsieniečiams šis šokis labai patiko!
Kitas miestas – Miunchenas. Jame praleidome taip pat penkias dienas: čiuožinėjome su pačiūžomis, susipažinome su miestu, lankėmės moderniame technikos muziejuje, improvizacijų teatre, apžiūrėjome nuostabią Nymphenburgo pilį bei pakilome į aukščiausius Vokietijos kalnus (2962 m).
Wolfenbiuttelyje dvi savaites gyvenome vokiečių šeimose. Kiekvieną dieną kartu ėjome į mokyklą, nes mokslo metai čia prasideda jau rugpjūčio 3 d. Po pamokų turėdavome įvairiausios veiklos mokykloje ir mieste.
Pabuvusi Vokietijos mokykloje galiu įžvelgti nemažai skirtumų tarp jų ir mūsų. Pavyzdžiui, ten dauguma mokinių į mokyklą važiuoja dviračiais. Dviratis Vokietijoje yra viena svarbiausių transporto priemonių, kurį turi kiekvienas gyventojas. Pamokų metu telefonai yra draudžiami, moksleiviai labai noriai dalyvauja pamokose. Dar vienas ryškus skirtumas – mokiniai ten nepatiria tokio streso kaip moksleiviai Lietuvos mokyklose. Paskutinį vakarą Wolfenbiuttelyje vyko antrasis tarptautinis vakaras, bet šį kartą pristatymai turėjo būti ilgesni ir išsamesni, nes juos žiūrėjome ne tik mes, bet ir mūsų šeimos, mokytojai, vadovai. Po pristatymų ragavome pačių įvairiausių tradicinių patiekalų. O kitą rytą nusiminę atsisveikinome su savo šeimomis, kurios mus taip šiltai priėmė, ir išvykome į Berlyną praleisti paskutines 6 dienas drauge.
Sostinėje aplankėme nemažai muziejų: kelis istorinius, kuriuose didelis dėmesys buvo skirtas Berlyną dalijusiai sienai, taip pat žydų muziejų, žmogaus kūno parodą bei muziejų su bunkeriu, esančiu pačiame Berlyno centre. Taip pat lankėmės parlamento rūmuose, dar vieną dieną skyrėme įžymioms miesto vietoms apžiūrėti – Brandenburgo vartai, Olimpijos stadionas, Berlyno katedra ir kt. Žinoma, vadovai nepamiršo ir pramogų: ėjome į teatrą, žaidėme boulingą, plaukiojome valtimis, paskutinį vakarą smagiai praleidome kavinėje su šokiais. Ankstyvą rytą susitikome oro uoste, ir vienas po kito kilo lėktuvai su mūsų draugais, kol galiausiai ir mes, keturios lietuvės, pasakėme paskutinį sudie draugams ir įsėdome į lėktuvą, skrendantį namo. 
Laikas, praleistas Vokietijoje, buvo pats puikiausias mano gyvenime: aš ne tik pagerinau vokiečių kalbos žinias, sužinojau daug naujo apie Vokietiją bei kitas kultūras ir jų papročius, bet, svarbiausia, susiradau naujų draugų iš viso pasaulio. Ir visi turime bendrą svajonę – dar bent kartą susitikti! O visa tai įgijau dėl labai paprastos priežasties: reikia tiesiog būti ambicingam, žingeidžiam ir nepatingėti pasimokyti, nes tai suteikia daug nepakartojamų galimybių, kuriomis reikia nebijoti naudotis.
Austėja Dilytė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook