Kinija fotografą pasitiko draudimais ir nuotykiais (nuotraukos)

Kinija fotografą pasitiko draudimais ir nuotykiais (nuotraukos) (0)

2015-06-26

Algirdas Bakas Kinijoje sugebėjo padaryti sunkiai įmanomą dalyką - ne tik įsiprašė į prekybinį laivą, bet ir trumpam tapo jo kapitonu.

Kelias į Kiniją – paini istorija. Penkerius metus vienoje uždariausių ir egzotiškiausių valstybių gyvenantis ir didžiausiems pasaulio leidiniams dirbantis jurbarkietis fotografas Algirdas Bakas laiko nešvaisto – devynis mėnesius dirba, o likusį laiką keliauja. Besiblaškydamas po pasaulį Algirdas žingsnis po žingsnio artėja prie savo tikslo – pažinti ir suprasti, kaip viskas vyksta Žemėje.

Nenorėjo rutinos

Prieš daugiau nei dešimtmetį Jurbarke mokyklą baigęs ir Vilniaus kolegijoje fotografijos mokslus krimtęs Algirdas puikiai prisimena, kaip fotoaparatas tapo neatskiriama jo gyvenimo dalimi. Po mokslų jis visiškai atsitiktinai įsidarbino dienraštyje „Lietuvos rytas“.
„Pamenu, kaip nuėjau į „lietrytį“ ir paklausiau, ar galėčiau fotografuoti. Mane pasiuntė į rūsį pas fotografų vadą Staselį. Šis tik paklausė, ar moku fotkinti ir tą patį vakarą pasiuntė fotografuoti kažkokios Vilniaus Fabijoniškių antrosios lygos trečiojo pusfinalio varžybų“, – prisiminė pašnekovas.
Netrukus Algirdas tapo „Lietuvos ryto“ priedo „Sostinė“ fotografu, tačiau iškentė vos pusę metų. Vieną rytą sau pripažino, kad darbas rimtai užnuodijo gyvenimą – tik atsikėlus jau reikdavo galvoti, kokią bėdą, problemą ar trūkumą mieste nufotografuoti.
„Nusprendžiau, kad jei taip lengvai radau darbą Lietuvoje, nesunkiai rasiu ir Anglijoje. Deja, realybė pasirodė kitokia“, – pasakojo Algirdas.
Fotografui teko pamiršti savo profesiją ir dirbti įvairiausius darbus. Nors užmokestis buvo geras, gyvenimas darėsi nuobodus. Atėjo akimirka, kai jurbarkietis suprato – metas viską keisti. Tokį apsisprendimą paskatino mintis nusipirkti televizorių.
„Pagalvojau, kad jei nusipirksiu televizorių, tai bus sofa, spinta ir telikas. Suėmė siaubas, tikrai negalėjau to leisti, patys suprantat. Gyvenimas būtų buvęs baigtas“, – tikino pašnekovas.
Į Lietuvą grįžęs Algirdas gavo darbą vienoje didžiausių fotostudijų Vilniuje – „Ciklope“. Iš pradžių asistentu dirbęs ir kavą fotografams viręs, po kurio laiko pats gavo galimybę fotografuoti. Dirbo vis sudėtingesniuose projektuose, tačiau kai vieną dieną pažįstamas paprašė parodyti savo darbus, pajuto, kad nepadarė nieko, kas pačiam tikrai patiktų.

Šaolino paslaptys

Šį kartą A. Bakas nusprendė viską pakeisti kardinaliai – išėjo iš darbo ir išvažiavo klajoti po Aziją. Pirmoji pažintis su Kinija užgriuvo nepamirštamais nuotykiais ir įspūdžiais. Kinams baltaodžiai – egzotika, o bendraujant su jais galima pasirodyti prieš kaimynus. Todėl naujųjų Algirdo draugų ratas plėtėsi greitai, o šie kaip išmanydami stengėsi aprodyti šalį.
„Teko pakliūti net į Šaolino vienuolyną, kuris garsėja kovos menais ir taip pritraukia tūkstančius turistų. Kurį laiką ten prabuvau, net apsimetinėjau vienuoliu, o turistai manęs prašė, kad mantras kalbėčiau. Tačiau ryškiausia patirtis, kai vienas žmogus ištempė mane iš turistinės Šaolino dalies, kuri skirta kalti pinigus, į tikrąjį Šaoliną. Ten fotografavau, mačiau vienuolių, kurie treniravosi įspūdingai, atlikinėjo kovos menų judesius kaip per filmus“, – pasakojo Algirdas.

Padarė neįmanoma

Vizos galiojimo laikui kapsint į pabaigą, jurbarkiečiui teko atsisveikinti su Šaolino vienuolynu ir patraukti į Šanchajų – pratęsti galimybę svečiuotis Kinijoje. Kadangi pinigų nebuvo daug, o traukinių bilietai nepigūs, Algirdas nusprendė įsiprašyti į laivą.
Važiuodamas iki uosto traukiniu jurbarkietis vienos kinės sūnui užleido savo vietą, kad mama su vaiku galėtų sėdėti šalia. Atsilygindama moteris kiniškai parašė Algirdui laišką.
„Tame laiške buvo parašyta: esu toks ir toks fotografas, esu geras žmogus ir noriu plaukti laivu. Uoste ėjau per žmones ir rodžiau laišką. Deja, visi jie griežtai tvirtino, kad neįmanoma. Laivai buvo ne keleiviniai, upe gabeno prekes, todėl jais plaukti reikėjo specialios jūreivio licencijos“, – pasakojo pašnekovas.
Trečią dieną Algirdas buvo beprarandantis viltį, tačiau pastebėjęs upe besigrožinčią moterį nusprendė dar kartą išmėginti sėkmę. Keliautojas priėjo prie jos ir atkišo laišką. Moteris paskaitė ir kažkam paskambino. Netrukus privažiavo visureigis su inkaru ant durelių. Iš mašinos išlipęs vyras kalbėjo tik kiniškai, kažkam paskambino ir įgrūdo Algirdui į rankas telefoną.
„Išgirdau moterišką balsą, kuris sklandžia anglų kalba paaiškino, kad dabar mane naujieji pažįstami vešis vakarienės ir viską išsiaiškins. Paaiškėjo, kad užkalbinta moteris – viena iš vietinės savivaldybės vadovų, o atvažiavęs vyras – uostui vadovaujantis jos sūnus“, – atsitiktinumu žavėjosi A. Bakas.
Ryte Algirdas buvo supažindintas su laivo įgula, kuri išpūtusi akis stebėjo baltaveidį. Nors reakcija iš pradžių buvo priešiška, keliautojas netruko susidraugauti su kapitonu.

Išvertė iš lovos

Algirdas Kinijoje nusprendė pasilikti. Apsistojo Šanchajuje. Kurį laiką sekėsi sunkiai, tačiau viską aukštyn kojomis apvertė skambutis trečią valandą nakties.
„Ryte atsibudęs pagalvojau, kad sapnavau. Tačiau patikrinęs elektroninį paštą radau laišką nuo „Financial Times“ fotoredaktorės Emmos Bowkett. Jie prašė padaryti fotoistoriją apie paprastus komunistų partijos narius, jų gyvenimus. Tada ir prasidėjo. Spauda visada stebi vieni kitus, žiūri, kas dirba konkurentams. Mane pastebėjo, ir atsirado kur kas daugiau darbų – tik spėk suktis“, – tikino Algirdas.
Pradėjęs dirbti pasauliniams leidiniams jurbarkietis vis geriau pažino Kiniją. Labiausiai Algirdui nepatiko kinų įprotis viskam sakyti ne. Norint nufotografuoti tenka derėtis, o kartais ir papirkinėti.
Algirdas atvirauja, kad jam nepatinka ir kinės merginos. Nors moterys gražios, tačiau jų pasaulėžiūra visai kitokia. Be to, fotografui moters žavesys – ne išvaizda, o elgesys, laikysena, gestai. Kinai gestų kalbos beveik nenaudoja, todėl ir moterys atrodo it ledinės lėlės.

Bėgo nuo kariuomenės

Įsisukus darbams ir atsiradus pinigų jurbarkietis galėjo įgyvendinti seną svajonę – keliauti. Pažinimas jam itin svarbus. Algirdo gyvenimo tikslas – ne pastatyti namą ir užauginti medį, o suprasti, kaip vyksta gyvenimas.
„Būdamas 50-ies ar 60-ies metų noriu žinoti, kaip žmonės gyvena Kinijoje, kaip Nigerijoje, kaip kalbėti ir elgtis, kad tave suprastų Irane. Todėl kasmet keliauju po keletą mėnesių. Sustabdau visus darbus ir išvažiuoju motociklu“, – pasakojo Algirdas.
Vaikino sąskaitoje – ne viena egzotiška kelionė, tačiau aštriausi nuotykiai patirti Kinijoje.
Ši šalis – uždara ir visiškai nesvetinga turistams. Skirtingai nuo daugumos pasaulio valstybių, nėra pasirašiusi Ženevos konvencijos, todėl joks užsienio vairuotojo pažymėjimas čia negalioja. Užsienietis, norėdamas vairuoti Kinijoje, privalo gauti vietinį vairuotojo pažymėjimą. Dokumentą gauti sudėtinga, todėl Algirdas jo ilgai neturėjo.
„Viename internetiniame motociklininkų forume klausiau, ar galėčiau važiuoti be teisių. Visi atsakymai buvo – net nebandyk, supūsi kalėjime. Tada ėmiau klausinėti kitur ir žmonės man pasakė – neklausyk tų senų pirdylų forume, važiuok ir viskas. Taip ir padariau“, – pasakojo fotografas.
Jurbarkietis turguje už 3000 juanių (300 Eur) nusipirko motociklą ir leidosi per Kiniją. Kadangi šalyje vyko prezidento rinkimai ir visur knibždėte knibždėjo policijos, Algirdas pasirinko nuošalius provincijos kelius.
Dešimt dienų be jokių kliūčių važiavęs motociklininkas net neįsivaizdavo, kad vienuolikta diena taps tikru išbandymu.
„Jaučiau, kad kažkas ne taip, bet kelias buvo vienas, atgal juk nesuksi. Galiausiai pamačiau naujai akmenimis išgrįstą kelią į kalną. Juo ir pasukau. Bevažiuodamas tolumoje pamačiau kažkokį baltą kupolą – pagalvojau, kad observatorija. O tada už posūkio kaliau ant stabdžių. Stoviu ir žiūriu – sunkvežimiai su priešlėktuviniais pabūklais. Į mane žiūri kariškis gražia mėlyna uniforma, matyt, iš oro pajėgų, ir kažką palydoviniu telefonu aiškina. Tą akimirką supratau, kad man šakės – baltaodis su fotoaparatais prie slaptos karinės bazės. Ir dar be teisių. Mažų mažiausiai viską atims ir prasėdėsiu savaitę areštinėje, daugiausia – viską atims, skirs baudą ir deportuos“, – pasakojo jurbarkietis.
Įvažiavęs į pagrindinį kelią suprato, kad pabėgti nuo kinų kariškių ir policijos greičiausiai neturi jokių galimybių – kelias vienas, kad ir į kurią pusę važiuotų, jo lauks patikros postai.
„Netrukus pamačiau atskubantį policijos visureigį su švyturėliais. Nežinau kaip, tačiau pareigūnai mane pravažiavo. Radau kažkokį keliuką į kalnus ir, kol jie negrįžo, pasukau“, – prisiminė Algirdas.
Pakilęs į kalnus jurbarkietis pakliuvo į aklavietę – rado kaimą, už kurio kelias baigėsi. Supratęs, kad jei nusileis, kinai tikrai pagaus ir atims motociklą, nusprendė jį parduoti kaimiečiams.
Nusileidęs nuo kalnų Algirdas sėdo į pirmą pasitaikiusį autobusą, pravažiavo keletą policijos postų, kuriuose pareigūnai tikrino daugybę motociklų, buvo įlipę ir į autobusą, tačiau greičiausiai laimingo atsitiktinumo dėka dėmesio į jurbarkietį neatkreipė.

Pardavinėjo alų

Balandžio 25 d. pasaulį sukrėtė žinia apie stiprų žemės drebėjimą Nepale. Požeminiai smūgiai beveik sulygino šalį su žeme, pasiglemžė daugybę gyvybių, dar daugiau žmonių paliko be namų. Tuo metu kaip tik svarstęs, kur keliauti, tarp Irano ir Islandijos rinkęsis A. Bakas apsisprendė – jo laukia Nepalas. Jurbarkietis į nusiaubtą šalį veš pusketvirto tūkstančio eurų paramą. Pinigus Algirdas surinko Kinijoje pardavinėdamas lietuvišką alų.
„Pažįstami lietuviai prekiavo Rinkuškių alumi Kinijoje. Ten viskas, kas užsienietiška, labai brangu. Jie buvo nusprendę trauktis iš Kinijos rinkos, bet nespėjo parduoti gal 170 dėžių alaus. Buvo gaila išmesti, todėl paprašiau, kad atiduotų man. Pasiskolinau triratį vežimėlį, pasidariau specialius ženklus, kad renku labdarą, ir važinėjau juo pardavinėdamas alų“, – pasakojo Algirdas.
Kinams europietis ant triračio – vargšų transporto – pasirodė visiška egzotika. Netrukus tūkstančiai vietinių socialiniuose tinkluose ėmė dalytis Algirdo nuotraukomis ir pirko lietuviško alaus. Iš pradžių po keletą butelių parduodavęs vyras netrukus nebespėjo suktis – teko vežti dėžėmis.
„Nei jiems to alaus reikėjo, nei ką. Svarbiau buvo nusifotografuoti su baltuoju ir buteliais ir viską įsikelti į socialinį tinklą. Mano tikslui tai pasitarnavo, per savaitę surinkau pusketvirto tūkstančio eurų. Juos pats nuvešiu į Nepalą. Nenoriu tų pinigų atiduoti bet kam, kad nežinočiau, kaip bus panaudoti. Nuvešiu pats kokiam nors projektui, kuris suteiktų žmonėms vilties, pakeltų dvasią“, – tvirtino Algirdas.

Lukas PILECKAS

A. Bako fotografijų rasite "Facebook" ir "Instagram".

Daugiau skaitykite laikraštyje.



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook