Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Mokytojas Paulius žmones kalbina vaizdais

Mokytojas Paulius žmones kalbina vaizdais (1)

2016-11-28

Paulius Bartuševičius Jurbarko neiškeistų į didmiestį – jam patinka ramus gyvenimo ritmas ir šalia esanti gamta.

Jaunas mokytojas – džiaugsmas visai mokyklos bendruomenei: kolegos pajunta naują požiūrį į darbą, vaikai – mokytojo asmenyje mato draugą, o tėvai džiaugiasi vaikams įskelta smalsumo naujiems dalykams kibirkštėle. Paulius Bartuševičius mokytojauti pradėjo prieš 10 metų, iš karto po studijų, ir nenusivylė pasirinkta profesija.

Liko gimtinėje

Jurbarkas P. Bartuševičiui – gimtasis miestas, čia prabėgo vaikystė, čia pabaigė gimnaziją. Ar tik ne graži gamta lėmė polinkį į dailę, meną? Pauliaus šeimoje menininkų nėra, bet pats paišyti mėgo nuo vaikystės – niekur to nesimokė, viskas pavykdavo savaime. Savamokslis vaikinas netgi laikė dailės egzaminą, o mokytoja jam patarė savo ateitį sieti su menu.

„Traukė dizainas, bet gąsdino didelis stojančiųjų skaičius, todėl pirmu numeriu įrašiau dailės pedagogiką“, – sako Paulius, mokslus pradėjęs Kauno kolegijos menų fakultete. Per ketverius metus ten įgijo ne tik daug teorinių pedagogikos žinių, bet ir nemažai praktikos – kolegijų studentai praktinio darbo paragauja daugiau negu besimokantieji universitetuose. Stovėti prieš klasę ir ją suvaldyti išmoko dar kolegijoje.

Besimokant teko prisiliesti prie daugelio meno sričių – dailės, fotografijos, skulptūros, medžio apdirbimo, bet labiausiai traukė tapyba. P. Bartuševičius nudžiugo po studijų gavęs pasiūlymą dirbti Jurbarko Naujamiesčio pagrindinėje mokykloje dailės ir technologijų mokytoju. Dailės pamokų vis mažėjant pagrindine darbo sritimi tapo technologijos, todėl Paulius Vilniaus universitete neakivaizdžiai pabaigė ir šią specialybę.

„Man patinka Jurbarke. Besimokydamas Vilniuje supratau, kad nenoriu didelio miesto triukšmo ir skubėjimo“, – sako mokytojo darbu patenkintas Paulius. Buvę grupės draugai – šeši vaikinai dirba kitus darbus – staliaus, paminklų meistro, virėjo, o Paulius neplanuoja nei keisti darbo, nei išvykti iš Jurbarko.

Pamokos, kuriose įdomu
P. Bartuševičius dailę ir technologijas dėsto 5-10 klasių moksleiviams. Mokiniai turi po vieną dailės ir po dvi technologijų pamokas per savaitę. Mokytojo širdis linksta prie dailės, tačiau ne mažiau įdomios ir technologijų pamokos, kuriose vaikus moko, ką galima padaryti iš skirtingų medžiagų naudojant įvairius įrankius.
Technologijų dalykas susideda iš dviejų dalių – konstrukcinių medžiagų ir mitybos bei tekstilės. Abiejų dalykų mokosi drauge ir mergaitės, ir berniukai. „Merginos kruopštesnės, tvarkingesnės, o berniukai drąsiai imasi visų darbų“, – sako su konstrukcinėmis medžiagomis moksleivius supažindinantis pedagogas.
Pamokose P. Bartuševičius turi išdėstyti teorinę medžiagą ir atlikti praktinius darbus. „Dirbame su elektriniais įrankiais, staklėmis, todėl didelį dėmesį tenka skirti saugumui. Mokiniai nebenori dirbti senoviškai – jiems įdomiau išbandyti šlifavimo, gręžimo stakles“, – pastebi mokytojas.Pedagogas mato, kad vaikai tampa vis gudresni, tačiau kitokios negu kitos technologijų pamokos jiems vis dar patinka – čia neprivalu sėdėti suole, galima vaikščioti, dirbti su įvairiomis medžiagomis, čia jie jaučiasi laisviau.
Moksleiviai gamina įvairius dirbinius iš medienos, plokštės, skardos, akmens ir netgi iš pakeliui į mokyklą mokytojo surinktų šakų. Mažesnieji išmoksta pasigaminti raktų pakabuką, medinę virtuvinę mentelę mamai, žaislinę mašinėlę ar lėktuvą, o vyresnieji imasi net juvelyrikos – gamina žiedus, apyrankes. 8-10 klasių mokiniai daro projektinius darbus – susigalvoja temą, daro brėžinius, eskizus, o po to ir patį darbą. Panašius darbus atlieka ir mokinukai, lankantys P. Bartuševičiaus vadovaujamą būrelį.
Pastebėjęs gabų ir noriai dirbantį mokinį P. Bartuševičius jį rengia olimpiadai. Rajoninėse olimpiadose Pauliaus mokiniams sekasi neblogai – dažnai užima prizines vietas. Mokytojas niekada neatsisako savo kūryba prisidėti prie įvairių projektų – porą metų jo vadovaujami mokinukai gamino kalėdinius žaislus ir jais puošė miestą.
„Yra visokių vaikų – vieniems labiau įdomu, kiti mano, kad visko galima nusipirkti prekybos centre, ir neverta stengtis“, – sako P. Bartuševičius. Dabar mokytojai savo pamokose privalo integruoti ir profesinį orientavimą, tačiau techninėmis šakomis, mechanika, menais mokiniai nesidomi. Nė vienas dar nesikreipė į mokytoją su prašymu padėti rengtis technologijų egzaminui – gal dėl to, kad 10 klasėje dar nelabai apie ateitį galvoja, o gal ši sritis šiuolaikiniam jaunimui neįdomi. 
Pauliui patinka dirbti su vaikais, tačiau jis pastebi, kad mokyklose ne viskas gerai. Mokiniai darosi įžūlesni, tikrina mokytojų kantrybės ribas, o bendraudami tarpusavyje nevengia pašaipų. Labiausiai nevaldomi 7-8 klasių mokiniai – paauglystės maištas išsilieja patyčiomis. P. Bartuševičiui nepatinka ir tai, kad vertinimas pažymiais buvo pakeistas įskaita. „Auginame tinginius. Įskaita dabar vertiname ir labai gerai dirbančius, ir vos vos darbus padarančius mokinius“, – savo nuomonės neslepia mokytojas. 
Tapo dėstytoju
Praėjusį pavasarį P. Bartuševičius sulaukė pasiūlymo mokyti dailės Trečiojo amžiaus universiteto studentus. Anapilin iškeliavus Dailės fakulteto dekanei Karilei Baltrušaitis be mokytojo liko aštuoni jos studentai.
„Karilė buvo daug ko senjorus išmokiusi, jie turi pagrindus, tad mes užsiimame tapyba“, – sako dekanu tapęs Paulius.
Septynios moterys ir vienas vyras kartą per savaitę renkasi į Jurbarko seniūnijos salę ir piešia. Tapo akriliniais dažais, nes tai viena iš smagiausių piešimo priemonių. Piešiniuose dominuoja peizažai. „Studentai patys pasako, ką norėtų piešti. Štai dabar dar piešiame rudenį, nors už lango galima ir sniego pamatyti“, – šypsosi Dailės fakulteto dekanas.
Dirbti su senjorais, pasak Pauliaus, vienas malonumas. Kol dėstytojas tapo stovėdamas prie molberto, studentai popieriaus lapus kloja ant lentų. Sąlygų trūkumas – ne kliūtis meno alkį juntantiems senjorams. Nė vienas jų nėra mokęsis dailės, tačiau potraukį piešti nešėsi per visą gyvenimą. Valandos seniūnijos salėje pralekia akimirksniu.
Studentai per vieną pusantros valandos užsiėmimą dažniausiai užbaigia savo nedidelius darbus. Vienas didesnių darbų – kartu su dekanu pavasarį nutapytas ir Krašto muziejui padovanotas paveikslas. „Tai buvo mokslo metų baigiamasis darbas ir padėka muziejui už paskaitoms suteikiamas patalpas“, – sako P. Bartuševičius.
Dėstytojas kalbina savo studentus darbus įrėminti ir parodyti plačiajai visuomenei. Senjorai kuklūs – teks ilgiau juos įkalbinėti, nors pirmas žingsnis jau padarytas: Pauliaus mokiniai ruošiasi savo darbų nuvežti parodyti į Tauragę.
Pasinerti į tapybą
Kuklus ir dėstytojas. Neseniai, tik po raginimų, nusprendė parodyti jurbarkiškiams savo dailės darbus. Spalį Jurbarko krašto muziejuje veikė P. Bartuševičiaus tapybos darbų paroda „Pasivaikščiojimai po gamtą“, prieš tai surengęs parodėlę mokykloje, P. Bartuševičius jautėsi drąsiau rodydamas savo kūrybą jurbarkiečiams.
Pauliaus darbai – ant A3 formato lapų akrilo dažais tapyti peizažai. „Peizažus piešiu nuo vaikystės. Kiekvienas darbas – ieškojimas, įvairių technikų išbandymas. Stengiuosi darbus išbaigti ir kažko naujo pasimokyti. Piešiu ne automatiškai. Noriu tobulėti“, – sako kūrėjas.
Menininkas gamtos nepiešia iš natūros, į gamtą su molbertu eidavo tik besimokydamas kolegijoje. Mėgstantis fotografuoti vyras išėjęs pasivaikščioti namo grįžta su glėbiais gamtos kadrų. „Draugai nesupranta, ką aš fotografuoju. Šaudau aplink, ir tiek, o po to iš tų kadrų galiu tapyti“, – įdomų piešinių temų pasirinkimą atskleidžia Paulius. 
Dar dažniau Pauliaus darbai gimsta iš vaizduotės ir prisiminimų – atsistojęs prie balto popieriaus lapo dailininkas jau mato būsimo darbo vaizdus. „Po rutinos mokykloje tapymas – puikus būdas atsipalaiduoti“, – tvirtina P. Bartuševičius. Menininkas kartais palinksta ir prie smulkesnių grafikos darbų, bet šiems jau reikia daugiau laiko ir kruopštumo. 
Paulius pasaulį mato ir supranta vaizdais – nesusikalbėdamas su mokiniais jis siūlo kalbėti piešiant – tada tampa aišku, kaip pašnekovai įsivaizduoja vieną ar kitą dalyką. P. Bartuševičius pasvajoja apie galimybę pasinerti į meną – kurti, tapyti, gaminti, tačiau puikiai supranta, kad ši sritis Lietuvoje nėra labai vertinama, ir pragyventi iš to būtų labai sunku. „Net nežinočiau, kaip pasiūlyti pirkti savo darbus“, – juokiasi dailininkas.
Menininkams sunku tapti verslininkais. Gudraus verslumo, įžūlumo, skubėjimo Pauliuje – nė lašo. Ramaus būdo, kūrybingas, besidžiaugiantis lėta gyvenimo tėkme, pasinėręs į meną ir mokantis prie jo prisiliesti kitus – toks šiandien jaunasis mokytojas. 
Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook