Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Sakalai: nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis

Sakalai: nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis (0)

2018-07-03

„Viens, du, trys, kairę, kairę!“ – vis dar tebeaidi įsirėžę atmintyje stovyklos šūksniai. Ir tai visai ne nusiskundimas, o smagus prisiminimas iš neseniai pasibaigusios karinės-edukacinės stovyklos „Sakale, lėk“, kuri vyko Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinėje mokykloje.

Stovykla jau 6-ąjį kartą sukvietė nei daugiau, nei mažiau – lygiai 100 moksleivių iš mūsų, Viešvilės, Jurbarko ir kitų mokyklų, ir mūsų pagrindinė mokyklėlė tapo keturioms dienoms kariniu štabu, kur pagrindiniais smuikais griežė Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Sraigtasparnių eskadrilės lakūnai ir gelbėtojai: kpt. Mindaugas Lazutka, kpt. Gintautas Čiuoderis, kpt. Gediminas Puišys, kpt. Mindaugas Kisielius, kpt. Kazimieras Lomanas, kpt. Valius Urbonas, vyr. srž. Albertas Lapavičius, vyr. srž. Raimondas Jankauskas ir vyr. srž. Juras Grigaliūnas.

Kaip visada, taip ir šį kartą visi 100 jaunųjų „sakaliukų“ buvo suskirstyti į keturias eskadriles. Dalyviai gavo skirtingų spalvų marškinėlius su stovyklos simbolika, o siekiant priminti Lietuvos aviacijos istoriją eskadrilėms buvo suteikti tarpukario lakūnų – generolo Antano Gustaičio, vyresniojo leitenanto Jurgio Dobkevičiaus, kapitono Prano Hiksos, pulkininko leitenanto Leonardo Pesecko – vardai. Ir prasidėjo...

Pirma diena daugeliui moksleivių pasirodė šiek tiek nuobodi ir sunki, nes reikėjo mokytis rikiuotės pratimų, prisiminti karinės drausmės reikalavimus, nelabai sekėsi pirma bendro visos stovyklos šokio repeticija. Teko pasimokyti kariškos taktikos, išklausyti pirmosios medicinos pagalbos mokymus, kuriuos vedė Jurbarko visuomenės sveikatos biuro (tai dar vienas stovyklos partneris) specialistė Danutė Kriščiūnienė kartu su sraigtasparnių eskadrilės gelbėtoju paramediku. Nuotaika ėmė gerėti, kai „sakaliukai“ galėjo išbandyti savo muzikinius gebėjimus įdomiame užsiėmime, kur mokėsi groti Afrikos būgnais. Na, o kilniausias pirmosios dienos darbas – Smalininkų šv. Juozapo bažnyčios šventoriaus tvoros sutvarkymas.

Antra ir trečia diena pralėkė labai greitai ir įdomiai, mat visos veiklos vyko Sakalinėje (Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono teritorijoje). Čia taip pat diena prasidėjo rikiuote ir pratimais, vėliau laukė linksmas išmanusis futbolas, kariškos estafetės, treniruotė, kaip greitai atsigulti ir atsikelti. Labiausiai visiems patiko kariška „Vilko kelio“ trasa, kur teko bristi vandeniu, murdytis purve... ir patirti begalinį džiaugsmą, kai suvoki, kad nugalėjai asmenines baimes, savo silpnumą, kad įveikei visas kliūtis. Ir nuovargis tada būna toks saldus, ir kareiviška lova minkšta, bet...

Ramiai išsimiegoti nepavyko, nes trečioji diena „sakaliukams“ prasidėjo nei anksti, nei vėlai – pačiame vidurnaktyje. Aliarmo signalas visus pakėlė į naktinį taktinį žygį. O, kiek įvairių emocijų teko išgirsti, tačiau niekur nedingsi – kariuomenėje įsakymų niekas nesvarsto, o juos vykdo. Taigi teko greitai keltis, ginti šalin miegą, rengtis ir traukti į naktinį žygį.

Grįžus ir šiek tiek pamiegojus, įtemptas kariškas gyvenimas tęsėsi toliau: laukė mankšta ir bendras stovyklos šokis. O ir vėliau poilsiui laiko nebuvo – bataliono mokymo bazėje „Kliūčių ruožas“ kariškos estafetės pareikalavo didelės fizinės ir dvasinės ištvermės, o komandos draugų padrąsinimas tapo itin svarbus (ne vienas būtų nepasiekęs finišo, jei šalia nebūtų savanoriškai bėgančio ir drąsinančio nepasiduoti draugo). Tačiau patirtus vargus atpirko dažasvydis. Nuovargis lyg išgaravo, jo vietą užėmė azartas, kai reikėjo iškovoti pergalę. Jos skonis nepamirštamas, saldus, leidžiantis pajusti, kad esi ne iš kelmo spirtas. Ir viską užbaigianti vakarinė dienos rikiuotė, kur apdovanojami ženkleliais patys geriausieji. Kokie išdidūs buvo tie, kurie ženklelius gavo! Tyliai, balto pavydo kupini rikiuotėje stovėjo nespėjusieji pasižymėti... Tokiomis akimirkomis jokie žodžiai ir pamokymai nereikalingi – mokomės iš savo darbų, perkratome savo mintis, perkainojame vertybes. Tik trumpa akimirka, o užaugame nepamatuojamai.

Ir tokie paūgėję dvasioje, sustiprėję fiziškai, atradę kažką gero savyje ketvirtąją stovyklos dieną jaunieji „sakaliukai“ rinkosi į paskutiniąją šių metų stovyklos „Sakale, lėk“ rikiuotę. Pabaigtuvės kaip pabaigtuvės: iškilminga rikiuotė, padėkos, geriausiųjų apdovanojimai, nuotaikingi eskadrilių meniniai pasirodymai, bendras baigiamasis šokis, vėliavų nuleidimas, oficialus stovyklos uždarymas.

Lyg ir viskas, bet paskui dar gana ilgai buvimas su būriams vadovavusiais karininkais, tvirti apsikabinimai, pažadai sau ir jiems, kad neiššvaistys tuščiai to, ką išmoko stovykloje: kad be drausmės neįmanoma pasiekti užsibrėžto tikslo, kad esi atsakingas už save ir už draugą, kad be darbo nieko nebus, kad reikia daug valios, siekiant svajonės, kad mūšį laimi patys atkakliausieji... O svarbiausia – visi iki vieno žinome, kad ši stovykla dar ne paskutinė. Tikrai tikrai!

Mokytoja Edita Gylienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook