„Vėjūkas“ atsisveikino, noras muzikuoti pasilieka

„Vėjūkas“ atsisveikino, noras muzikuoti pasilieka (0)

2014-01-29

Sausio 17-ąją Jurbarko viešosios bibliotekos salėje akustinės muzikos grupė „Vėjūkas“ surengė atsisveikinimo koncertą. Grupė skirstosi, nes dalis jos narių pavasarį baigs mokyklą ir išvažiuos studijuoti. Kartu nebegros, bet niekur nedingo noras ir sugebėjimas muzikos garsais išreikšti savo mintis ir jausmus – tai, ko juos mokė vadovė Aušra Masteikaitė Mičulė.

Vadovė: išlaisvinti kūrybiškumą

„Vėjūkas“ – kūrybingo muzikuojančio jaunimo sambūris. Vadovė A. Masteikaitė Mičulė ypač pabrėžia kūrybiškumą. „Man labai patinka, kai vaikai patys pradeda kurti“, – sako Aušra, skatinanti ir pati kurianti kartu su jaunimu.
Daugumos grupės narių kelias į „Vėjūką“ prasidėjo nuo „Pasagėlės“ – vaikų folkloro kolektyvo. Susipažinus su autentiška liaudies muzika, supratus, kiek galimybių improvizacijoms ji teikia, ir išaugus iš vaikiško amžiaus – ateina metas kūrybingajam „Vėjūkui“.
„Vėjūkas“ liaudies dainas atlieka šiuolaikiškai. Grupė susikūrė 2006 metais, keitėsi tik jos sudėtis. Dabar groja jau trečios sudėties kolektyvas, – pasakoja vadovė. – Visi dainuoja, beveik visi groja. Kartais jiems tenka daryti tai, ko niekad nėra darę – ne visada jiems tai patinka, kartais reikia įkalbinėti, bet mano tikslas, kad jie kuo labiau reikštųsi.“
Atsisveikinimo koncerto scenoje jų buvo dešimt – Elzė Gražulevičiūtė, Miglė Stanaitytė, Patricija Baužaitė, Marta Krikščionaitytė, Rasa Tumšytė, Aistis Mičulis, Deividas Ivaškevičius, Svajūnas Birgiolas, Andrius Sabataitis ir Simas Tumšys.
Koncertai, pasak vadovės, nėra svarbiausias „Vėjūko“ tikslas. Kur kas svarbiau – galimybė ugdyti kūrybiškumą, improvizuoti, turėti visišką muzikavimo laisvę ir neturėti įpareigojimų ir įsipareigojimų, kurie nesutampa su tavo norais. Grupės jaunimas dalyvauja ir kituose muzikiniuose projektuose, koncertuoja solo ir duetais, tampa respublikinių konkursų laureatais.
„Visi grupės nariai kuria: vieni – dainas, o kiekvienas – savo muzikinę partiją. Jie groja ne iš natų, bet improvizuoja, kartu to mokomės. Pažinti muzikos raštą – labai gerai, ir daugelis grupės narių jį pažįsta, nes yra lankę muzikos mokyklą, bet improvizuoti – visai kas kita, nei akademinis muzikos mokymasis. Todėl tas pats kūrinys visada mums išeina kitaip, niekada vienodai“, – sako vadovė Aušra.
Praėjusių metų sezoną „Vėjūkas“ pradėjo tarptautiniame tradicinio ir šiuolaikinio folkloro festivalyje „Suklegos“ Kaune, Baltų vienybės dieną jų dainos skambėjo Kupiškyje, o vasarą jaunimas muzikavo Palangos Basanavičiaus gatvėje – tai labai įdomi patirtis.
„Dabar „Vėjūkas“ niekam nepriklauso. Repetuojame bibliotekoje, labai gerai, kad yra tokia erdvė, kur jaunimas gali tikslingai praleisti laiką – taip, kaip jie nori. Tokių erdvių reikia ir daugiau, kad ir neformalai turėtų kur rinktis ir kur reikštis“, – mano muzikuojantį jaunimą ugdanti Aušra.

Jaunimas: nė dienos be muzikos

Aistis Mičulis, vienas pirmųjų „Vėjūko“ narių, kartu su Deividu Ivaškevičiumi grojęs ir pirmosios sudėties grupėje:
„Viskas prasidėjo nuo „Pasagėlės“, ten pradėjau groti ir dainuoti liaudies dainas. Po kelerių metų mes su Deividu įsitrynėme į „Vėjūką“, buvom dar pypliai, tad erzinom vyresnius. Sudalyvavome jų pirmojo disko pristatymo koncerte ir grupė išsiskirstė. Maždaug po pusės metų sugalvojom kurti naują „Vėjūką“ – su naujais žmonėm, naujom dainom, tad pradėjom repetuoti. Sekėsi gana sunkiai, ieškojome, kaip geriausiai atlikti paprastas dainas. Keli nariai atkrito, liko tik tie, kurie norėjo kažką daryti. Mes daug repetavome, vėliau pradėjome koncertuoti.
Man muzika duoda... umm... sunkus klausimas... Nes muzika duoda viską, be jos būtų visai kitoks pasaulis. Pabandykite pagyventi bent savaitę be jokios muzikos, be garsų, be jokio ritmo, be tos gyvybės, kurią suteikia muzika. Gyvenimas bus nuobodus, beprasmis, neįdomus. Man muzika duoda saviraišką, galiu atskleisti dainos žodžiais, ką norėčiau pasakyti kitiems. Antra – tai atsipalaidavimo būdas, klausant ar atliekant muziką galima atsikvėpti nuo gyvenimo rutinos ir kasdienių dalykų. Muzika yra labai daug...
„Vėjūkas“ atsisveikino, bet reikia tik džiaugtis, kad jis buvo. Buvo galimybė repetuoti, koncertuoti, pažinti naujus žmones, pamatyti įvairius miestus ir smagiai praleisti laisvalaikį, tai svarbiausia. O artimesni ateities planai – visų pirma, pabaigti gimnaziją, po to viską nulems egzaminų rezultatai. Planuoju stoti į LSU arba LKA.“
Marta Krikščionaitytė, gražiausiais vadinanti metus su „Vėjūku“:
„Mano kelias į muziką prasidėjo daug anksčiau, negu atsiradau „Vėjūke“. Dar pradinėj mokykloj dainavau šiokiam tokiam ansamblėly – jau tada mėgdavau dainuot ir pasirodyt. Penktoj klasėj pradėjau lankyti Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklą, baigiau fortepijono specialybę. Dainavau roko grupėje „The Whispers“ Eržvilke, tai buvo iš tiesų gera patirtis ir labai gaila, kad grupė iširo, visad prisiminsiu šitą laikotarpį su šypsena.:) Paskui, berods baigus dešimtą klasę, vasarą dalyvavau stovykloje „Mikutis“ ir vadovė pakvietė mane prisidėti prie „Vėjūko“. Galiu drąsiai teigti, kad šitie metai man buvo patys geriausi, ir be galo keista, kai viskas baigėsi. Kol kas dar netikiu tuo, nenoriu patikėti, kad visas iš tikrųjų baigėsi.
Ech, iš manęs kūrėja nekokia :)), bet žinau tikrai, kad muzika ateina pati. Jei atsisėsi su mintim „aš dabar ką nors sukursiu, šią akimirką“, nepavyks parašyti ką nors gero, nes muzika ir kūryba komandų neklauso, ateina tada, kai mažiausiai to tikiesi. 
Ateities planai – gerai išlaikyti egzaminus ir įstoti į Vilniaus universitetą studijuoti Kiniją. O muzika išliks kaip malonumas, kaip vieta, į kurią galima pabėgti, kai viskas aplink griūva.“
Elzė Gražulevičiūtė, jauniausia grupėje, bet jos muzikinė karjera prasidėjo būnant trejų:
„Muzikuoti pas vadovę Aušrą pradėjau būdama 3 metų. Mokėmės dainuoti  liaudies dainas, groti įvairiais instrumentais, šokti etnografinius šokius. Dažniausiai grojau kanklėmis, dainavau. Koncertuodavome daug, važiavom į dainų šventes. Kartu pramogavom – rengėm vakarones, važiuodavom į ekskursijas, kelias vasaras iš eilės stovyklavome ,,Mikutyje”.  Smagiausia buvo stovyklose ir užsienio gastrolėse – Lenkijoje, Vokietijoje.
 Su ,,Vėjūku” patyriau daug šaunių dalykų, daug išmokau, susiradau daug  draugų. Vadovei Aušrai ačiū už kantrybę, šaunias idėjas, už tai, kad daug ko išmokė.“
Miglė Stanaitytė, į „Vėjūką“ jau dvejus metus važinėjanti iš Kauno:
„Gražiausius prisiminimus kelia ,,Mikučio“ stovyklos. Savaitė be dušų, televizorių, lovų, kompiuterių, telefonai tik tam, kad prisiskambintų tėvai. Be ko neišbūdavai nė vienos dienos, čia nepasigendi visą savaitę. Visi šie daiktai tampa nereikalingi. Ir tai taip šaunu! Nieko nereikia, nes per juokus, žaidimus, dainas, muziką ir pokalbius prie laužo iki pat ryto viską pamiršti, tiesiog džiaugiesi šia akimirka. Tiesiog būni su žmonėmis, iš tikrųjų juos girdi ir supranti – tokios akimirkos lieka atmintyje visam gyvenimui.
Ko niekada nepamiršiu –tai koncertų laukimo, kai visi dalyviai, kaip dalyviai, o ,,Vėjūkas“ – kaip nuo grandinės paleisti. Girdisi tik juokas, šūkavimai, klyksmai, neapsieinama be pasistumdymų, šokinėjimų bei draugiškų kumščių į šonus. Bet visa tai – begalinė meilė vieni kitiems. Kiek apkabinimų, kiek kartų ištarta „viskas bus gerai“! To neįmanoma pamiršti.“

Pabaiga?

Elzė: „Tikiuosi, mes ir toliau būsim, mokysimės, koncertuosim, stovyklausim ir draugausim.“
Miglė: „Visada buvome ir būsime didelė, laiminga šeima.“
Aistis: „Muzika liks hobis, tikrai nenumesiu jos į šalį.“
Marta: „Muzikos išsižadėti neįmanoma: be jos nepraeina nė viena mano diena.“
Aušra: „Atsisveikinom, bet toks jausmas, kad viskas tik prasideda.“



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook