Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Velykos su vaiduokliais ir broliais Juškomis

Velykos su vaiduokliais ir broliais Juškomis (0)

2013-04-03

Muzikuoti, dainuoti, šokti Raudonės pilyje – nepaprasta patirtis, liksianti jaunuolių širdyse.

Priešvelykinę savaitę Raudonės pilis, paskendusi tyloje moksleiviams išskubėjus atostogauti, atgijo. Čia sugužėjo gražus būrys jaunimėlio iš Jurbarko, Vadžgirio, Veliuonos ir Raudonės. Smalsūs, pilni noro išmokti ko nors naujo, sužinoti ir patirti pasklido po pilies sales ir koridorius, o nusileidus nakčiai klausosi senųjų pilies gyventojų – vaiduoklių šnabždėjimo.

Stovyklą „Velykų šventės Raudonės pilyje“ surengė Veliuonos kultūros centro direktorė Irma Svetlauskienė, padedama nuolatinių bendražygių Linos Lukošienės, Aušros Masteikaitės Mičulės bei Airido Svetlausko. Surengę jau ne vieną etnokultūros stovyklą toliau tiesia kelius lietuvių liaudies kultūrai, papročiams, muzikai į jaunas širdis. Ši stovykla – pirmasis etapas projekto, skirto populiarinti ir įpinti lietuvių liaudies dainų rinkėjų bei leidėjų Antano ir Jono Juškų dainas į respublikinio tradicinių amatų, muzikavimo ir tautinių šokių festivalio „Veliuonos kadrilis” programą.
Pilyje įsikūrę 25 vaikai ir jaunuoliai keletą dienų mokėsi brolių Juškų dainų, kad galėtų jas darniai traukti vasarą vyksiančiame festivalyje. I. Svetlauskienė labai norėtų, kad šios dainos rastų savo vietą kolektyvų repertuare bei suskambėtų naujai – galbūt netradiciškai, bet patraukliai jaunam žmogui.
Muzikuoti, dainuoti, šokti – tai pagrindinė veikla stovykloje. Savo didžiule patirtimi dalijosi „Veliuoniečio“ vadovė Ada Baublienė ir vokalinės grupės vadovė Jadvyga Žemliauskienė. Pusryčius, pietus ir vakarienę dalyviai ruošė su mitybos ir kulinarijos ekspertu Vincentu Saku – gamino lietuvišką plaktienę, mušė sviestą, kepė bandeles, duoną, ruošė raugą girai ir duonai, išgirdo daug patarimų, kaip sveikai maitintis ir nepamiršti lietuviškos virtuvės paslapčių.
O kokios Velykos be margučių? Profesionali margintoja mokė kiaušinius marginti vašku. Kiekvienas galėjo pasidaryti velykinį karpinių atviruką.
Ar visa tai įdomu šiuolaikiniam jaunam žmogui?
Penkiolikmetė Silvija Petraitytė mano, kad įdomu ir naudinga. Mergina jau ketvirti metai dainuoja Vadžgirio folkloro kolektyve „Šebukai“ – jai liaudies muzika nesvetima. Į stovyklą vyko pirmiausia, žinoma, dėl draugų ir noro atostogas praleisti kitaip. „Bet čia tikrai įdomu! Smagu šokti lietuviškus šokius, o dainų melodijos – labai jaudinančios ir mielos dainuoti ir klausyti. Teko pasidarbuoti ir virtuvėje – tarkuoti morkas grikių košei, mušti sviestą įsiklausant į muzikantų atliekamą melodiją“, – dalijosi įspūdžiais Silvija. Mergina šypsosi: „Namuose dažniausiai nepavyksta sveikai maitintis – daug pagundų. Bet verdame košes ir vaistažolių, kurių pati prižoliauju, arbatas geriame. Šių senųjų papročių puoselėtoja yra močiutė.“ Silvijai tai ne pirmoji stovykla, kurioje mokosi pažinti lietuvių liaudies papročius ir kultūrą, bet tikrai ir ne paskutinė.
Pirmą kartą tokioje aplinkoje atsidūrė Karolis Mačėnas. Dvidešimt dvejų metų vaikinas studijuoja Kauno kolegijoje multimedijas ir jau pusmetį dirba Veliuonos kultūros centre kultūrinės veiklos organizatoriumi. Tikras veliuoniškis – čia gimęs ir baigęs vidurinę mokyklą, išvykęs studijuoti pajuto, kad traukia grįžti į tėviškę. Augęs muzikalioje šeimoje, kurioje tėtis muzikos keliu nuvedė visas keturias atžalas, Karolis muzikavo nuo mažumės. Baigė muzikos mokyklą, po to atėjo eilė rokui – buvo net kelios grupės, kuriose grojo gitara, pianinu ir dainavo. Žinoma, angliškai. „Dabar atrandu naujus lobius – lietuvių liaudies dainas, nuostabias melodijas, lietuviškus tekstus. Anksčiau man to nereikėjo. Tačiau įgydamas gyvenimiškos patirties noriu atrasti tokius svarbius dalykus, kaip savo gimtinės kultūrą, istoriją. Tai yra tikra. To reikia šioje vartotojiškoje visuomenėje. Anksčiau beprotiškai daug skaitydavau – bet ką, nesirinkdamas. Dabar suprantu, kad svarbu ne tik gauti informacijos, bet ją suprasti ir turėti naudos. Taip pat sąmoningai dabar renkuosi pažinti man naują muziką“, – dalijosi mintimis Karolis. Dabar vaikinas muzikuoja su nauja grupe, bando kurti lietuviškas dainas, atrasti naują Juškų dainų skambesį.
Karolis mano, kad tokie susibūrimai skatina jaunimą gerbti ir pamilti savo kultūrą, dainas, bet teisingos gyvensenos ir mąstymo pagrindai turi būti pakloti šeimoje: „Sveika gyvensena susidomėjau jau seniai – tai nebūtinai turi būti tik senosios lietuvių virtuvės patiekalai. Tiesą sakant, man lietuviška virtuvė visada siejosi su tarkiais ir cepelinais, o dabar pamačiau, kad ji atitinka visam pasauliui priimtinus sveikos mitybos principus – natūralūs produktai, kuo mažiau priedų, žolelės. Tik šiuolaikinis žmogus neranda laiko pasirūpinti savo sveikata – tiek fizine, tiek dvasine. Mes namuose dieną pradedame šviežiai spaustų sulčių stikline – tai šeimos tradicija.“
 Velykų tradicijų Karolio šeimoje laikomasi kaip ir visų lietuvių: margučius drožinėja ar dažo augalų lapeliais, ant stalo puikuojasi velykinė boba, margučius ir daužia, ir ridena. Svarbiausia, kad šventė sukviečia į būrį visą šeimą. O šios Velykos bus paženklintos ir nauja patirtimi Raudonės pilyje.
Keletą dienų praleidę apsupti meno, muzikos, dainų, išgirdę vaiduokliškų istorijų, atradę lietuviškos virtuvės stebuklų, praturtėję bendravimo džiaugsmu ir laisve mylėti ir didžiuotis savo tautos istorija bei kultūros lobiais, drąsesni nešti šią žinią į savo šeimas, klases, draugų ratą jauni žmonės sugrįžta namo švęsti atgimimo ir pavasario šventės.

Jūratė STANAITIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook